Keturios birželio dienos penkiasdešimties karalių ir dviejų karalienių šalyje

Rūta Jasionienė

Kai įžengusi į Albertslundo (Danija) miesto savivaldybę ir pastebėjusi ištiestos ir šiek tiek sugniaužtos plaštakos skulptūrą, Albertslundo pedagogikos centro (PCA) direktoriaus Gerto Larseno klausiu, ar ši ranka duoda, ar ima, sulaukiu atsakymo: „Tai priklauso nuo tavęs.” Šių žodžių prasmę suprantu tik grįžusi namo.

Praėjusią savaitę 10 Alytaus jaunimo centro mokytojų tobulinosi Kopenhagoje. Šios stažuotės galėjo ir nebūti, jei ne direktorės Reginos Vilkelienės ranka, nusprendusi būtent taip panaudoti sutaupytus vieno projekto pinigus.

Dviračio nuoma - 20 Danijos kronų

Kopenhaga - kosmopolitiškas, bet karališko žavesio ir individualumo neprarandantis miestas. Tai jaukių skverų, parkų, siaurų gatvelių, nedidelių namukų, parduotuvėlių ir daugybės dviračių miestas. Sako, kad kasdien jais naudojasi 58 proc. Danijos sostinės gyventojų. Todėl rytais Kopenhagą vargina ne automobilių, o dviračių spūstys.

Belaukiant, kol pajudėsi, galima ir knygą, įmestą į pirkinių krepšelį, paskaityti. Ne be reikalo danai - vieni dažniausiai perkančiųjų ir bibliotekų knygas skaitančiųjų pasaulyje. „Vėtrungės” vadovas Rolandas Slivinskas nepaliaus stebėtis, kaip lengvai ir grakščiai kostiumuoti vyrai ir sijonuotos ponios bei panelės tuos dviračius mina.

Kasdienės treniruotės daro savo. Štai Gerto pavaduotoja, 54-erių metų mažos vaikaitės močiutė, į darbą irgi važinėja dviračiu: 6 kilometrai pirmyn ir tiek pat atgal.

Turistui pasinaudoti dviračiu Kopenhagoje gana paprasta: tereikia susirasti specialią aikštelę, kur, įmetęs 20 Danijos kronų monetą (10 litų), galėsi važinėtis kiek tinkamas. Grąžini į tau patogiausią vietą - 20 kronų pasiimi atgal. Visai kaip vežimėlį prekybos centre.

Dviračius nuomoja ir viešbučiai. Tik kainos čia jau kitos: dienai kainuoja 120 kronų ir dauguma dar prašo 500 kronų užstato.

Kopenhaga (daniškai Kobenhavn - pirklių miestas) yra didžiausias ne tik Danijos, bet ir Skandinavijos miestas, kuriame gyvena per milijoną žmonių.

Dviračių daug, žmonių irgi, bet nepatogumų dėl to nejuntama. Gal dėl pagarbos aplinkiniams? 8 valandą ryto iš oro uosto į centrą važiuojame traukiniu. Pirmas dalykas, kurį išgirstame, - gerbti kitus raginantį pranešimą: vagone laikytis tylos, pritildyti mobiliųjų telefonų garsą, o pokalbius jais perkelti už vagono ribų. Ir tikrai - žmonės pakildavo ir eidavo kalbėtis į tambūrus. Apie tokią viešosios erdvės ir darbo kultūrą Lietuvoje kol kas nė nesvajokim.

Kaip ir neabejotinai danų būsi pakeltas, jei vagone prisėsi dviratininkams skirtoje vietoje.

Roskildė: gyvenimo ir mirties simboliai

Sako, jei nori pažinti Daniją, pradėk nuo viešnagės pirmojoje jos sostinėje - Roskildėje, kur vyksta garsusis muzikos festivalis ir ne mažiau žinomas gyvulių paradas.

Atvykėlius pasitinka 3 ąsočiai. 1998 metais Roskildės tūkstantmečio proga juos padovanojo vienas prekybos tinklas. Pasak jų autoriaus, ąsočiai interpretuotini kaip gyvenimo ir mirties simboliai, nes juose galima laikyti maistą arba naudoti kaip urnas.

Pastaruoju metu Roskildėje ypač juntamas nekilnojamojo turto kainų augimas. 35 kilometrai iki Kopenhagos, patogus susisiekimas traukiniu, o gyvenimo kokybės su sostinės nepalyginsi: ramybė, miškai, salos, fjordas...

Roskildėje gyvena ir Gertas. Svečiuojamės jo namuose, kad, kaip pats sako, pamatytume, kaip gyvena tipiška danų šeima. Vaikai jau suaugę, buvusiame batsiuvio name gyvena juodu su žmona, pradinių klasių mokytoja. Šeimininkai leidžia pereiti per virtuvę, svetainę, užlipti iki darbo kambario ir miegamojo. Viskas padaryta taip, kad būtų patogu gyventi.

Skandinavijoje vyrauja nuomonė, kad demonstruoti savo turtus - blogo tono požymis. O pasididžiuoti galima kitais dalykais, pavyzdžiui, bakalauro studijas bebaigiančios dukros piešiniais ar žiemos sodu - vasaros veranda, kur mažyčius vaisius veda apelsinmedis („rūgštu”, sakė jais pavaišinta direktorė R.Vilkelienė). Arba miniatiūriniame kiemelyje saule besimėgaujančiu dešimtmečiu avokadu, na ir kas, kad jis niekaip nenori sunokinti vaisių. Arba sieną prie namo durų apglėbusia kriauše („ar tos kriaušės normalios, auga kaip vijokliai?” - šiek tiek stebėsimės mes; „na jūsų ir klausimai”, tramdys direktorė; „valgomos”, paaiškins Gertas).

Roskildė garsi ir savo katedra, kurioje karūnuojami Danijos karaliai ir karalienės. Ji pradėta statyti 1170 metais vyskupo Absalono, Kopenhagos įkūrėjo. Per amžius buvo pristatyta daug skirtingų stilių bokštų ir portikų. Dabar katedra yra puikus 800 metų Danijos architektūros pavyzdys, stebinantis ir dydžiu, ir didingumu.

Nuo XV a. vienas už kitą prašmatnesniuose sarkofaguose karališkosios šeimos nariai čia ir laidojami. Amžinojo poilsio katedroje atgulę iš viso 39 Danijos karaliai ir karalienės. Čia ilsisi ir karalienė Margrethe I. Taip pat karalius Frederikas IX ir karalienė Ingrid, dabartinės karalienės Margrethe II tėvai.

„Jūros eržilas” grįžta į Roskildę

Roskildė garsi ir tuo, kad čia buvo atkurtas didžiausias pasaulyje vikingų laivas „Jūros eržilas”. Originalas buvo pastatytas 1042 metais Airijoje. Savo dienas po trijų dešimtmečių jis baigė Roskildės fjordo dugne, šiandien jo liekanos eksponuojamos Vikingų laivų muziejuje.

Pernai liepos 1 dieną dešimttūkstantinė minia išlydėjo „Jūros eržilą” ir jo įgulą iš Roskildės. 65 žmones, vyrus ir moteris, kuriuos nuo audrų ir lietaus saugojo tik dangus ir burės, irklais įveikusius 2 tūkst. 120 kilometrų kelią, rugpjūčio 14 dieną sveikino Dublinas.

„Jūros eržilas” peržiemojo Airijos sostinėje ir šiandien, birželio 28 dieną, pradeda kelionę atgal. Roskildę jis turėtų pasiekti rugpjūčio 9 dieną. Kaip sekasi keliautojams, galima stebėti internete www.seastallion.dk.

Roskildėje galima rinktis ir trumpesnį žygį vikingų laivu, patiems pairkluoti ir pasijusti stipriais žmonėmis. Arba mums įprastesniu laivu apiplaukti salas Roskildės fjorde - bepietaujant ar bevakarieniaujant. Ir, kaip dažnai pasitaiko užsienio šalyse, stebėtis, gerąja prasme, vyresniojo amžiaus žmonėmis, kurie leidžia ir gali sau leisti pailsėti.

Fjordą įrėmina miškai, pakrantėse maudosi karvės, akys bėgioja nuo salos iki salos. Kai kurios jų pamėgtos ir yra nuomojamos vandens sporto mėgėjų, į kai kurias gali atplaukti maža valtele ir visą dieną jaustis robinzonu kruzu. O kai kurios salos saugomos valstybės, nes jose peri paukščiai.

Gertas rodo vieną itin įdomią: nors aplink sūrus jūros vanduo, salos teritorijoje jis gėlas.

Stogą vikingams pagamino lietuviai

Danai visada noriai kalba apie vikingus. Drąsūs, stiprūs, aukšti (vikingų ūgis - 168-176 cm, taigi jie aukšti savo, o ne mūsų laikams) vyrai, istoriškai vaizduojami kaip plėšikai, ryžtingi kovotojai, prievartautojai, laivais apiplaukė visą Europą, atrado Grenlandiją. Danai įsitikinę, kad ir Ameriką atrado ne Kristupas Kolumbas, o būtent vikingai. Kai kurie istorikai pritaria šiai nuomonei.

Lankomės vikingų kaimelyje. Jo darbuotoja, 1991 metais už danų vikingo ištekėjusi suomė, mums būtų pasakojusi visą dieną.

Minimaliai naudojant šiuolaikinius įrankius, viską darant rankomis, vikingų gyvenamasis namas buvo pastatytas per šešerius metus. Tik stogas pagamintas Lietuvoje, nes būtų dar ilgiau užtrukę.

Nors namas perpus mažesnis nei tikrasis vikingų, kitų tradicijų laikytasi. Vienam gale virtuvė, viduryje - ugniakuras ir suolai, o įėjus - miegamojo zona ir audimo staklės. Vikingų kaimelyje dar turėtų atsirasti ir tvartas, rąstai jam jau sukirsti. Ir laikys daniškas karves, norvegiškas avis, islandiškus arklius. Tikro vikingo kieme dar turėtų būti daug šunų.

Kas padeda įsipjovus pirštą?

Vikingų kaimelis pirmiausia skirtas vaikams. Apsirengę vikingų drabužiais, jie visai dienai nusikelia į kitą amžių: eina į mišką, renka žoleles ir uogas, audžia, veja virves (šis darbas puikiai pavyko ir Jaunimo centro mokytojai Linai Ganiprauskienei).

Vikingų kaimelyje vaikai mokomi didžiuotis lėtu darbu ir pasidžiaugti tuo, ką sugeba patys padaryti. Čia vertinamas moterų darbas, nes be jų nebūtų maisto ir drabužių. Mokomasi pasimėgauti tyla ir, labai svarbu mums visiems, pabūti su savimi.

Vikingų kaimelyje vaikams leidžiama susižeisti. Juk nieko tokio, jei dirbdamas įsipjovei pirštą. Nebūtina iškart griebtis per televiziją reklamuojamo pleistro. Labai gerai padeda, kaip mūsų vaikystėje, ir gysločio lapas. Spėkite, kas yra didžiausia tokio auklėjimo opozicija? Ogi mokytojos.

Bet vaikai yra vaikai. 6 valandą vakaro jiems reikia saldainių, o 8 - mobiliojo telefono. Todėl nakvoti vikingų name priimami tik tie, kurie kartą jau būna lankęsi ir žino, kuo kvepia ne XXI a. gyvenimas.

Kalbamės, kad Lietuvoje jau irgi, ko gero, būtų laikas įkurti edukacinę sodybą, kur vaikai galėtų pabandyti pamelžti karvę, paglostyti arklį ar pašerti kiaules... Ir paragauti maisto be jokių E.

Ant ugniakuro išvirtas valgis skanus ne visiems Danijos vaikams. Vikingų kaimelyje mokoma taip: „Jei skanu - pagirkit, jei neskanu - patylėkit!” Vikingai vaikams atrodo stiprūs, drąsūs, todėl jie tyli ir valgo.

Ir čia prisimenu kitą pavyzdį iš Suomijos. Draugų dukra Rūta, Helsinkyje pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, vis pasakodavo, kad mokytoja liepianti paragauti bent du šaukštus, net jei ir „atrodo visai neskanu”, nes reikia gerbti tų žmonių, kurie gamino tau valgyti, darbą. O į burną įsidėjus du šaukštus dažnai paaiškėdavo, kad misija valgyti - įmanoma.

Kurmio kailį iškeitė į kirvuką

Per atsisveikinimo vakarienę kalbamės, kad Danijoje nėra nedarbo, priešingai, šiai valstybei trūksta darbo jėgos.

G.Larsenas pasakoja ir apie kitą Danijos problemą: trečdalis vaikų nebežino, kur jų šaknys. Ir pateikia tokį pavyzdį. Kai 1970-1980 metais į šią Skandinavijos šalį, irgi trūkstant darbuotojų, plūstelėjo jaunų specialistų iš Turkijos, jie sėkmingai integravosi į Danijos gyvenimą, o štai jų vaikai nesijaučia tvirtai esantys nei turkai, nei danai.

Minėtos Albertslundo savivaldybės teritorijoje gyvena daugybės tautybių žmonės. Vikingai, drąsūs keliautojai, tinkami būti daugelio po pasaulį išsiblaškiusių piliečių šaknimis. Dėl to ir buvo įkurtas Vikingų kaimelis, kurio darbuotojai labai stengiasi parodyti, kad tikros vertybės yra bendros visiems pasaulio piliečiams.

Dar viena istorija. Vienas berniukas labai užsinorėjo vikingų kirvuko. Mainais už jį siūlė visus savo turimus žmones-vorus ir kitas panašias vaikiškas vertybes. Kaimelio darbuotojams tikrai buvo nereikalingi tokie ryškiaspalviai mūsų amžiaus daiktai.

Vaikas nusiminė, bet nepasidavė. Tada jam buvo pasakyta, kad mainai galimi: gaus kirvuką, jei atneš žvėries kailį. Vieną kartą važiuodami su mama ant kelio rado negyvą kurmį. Sūnus įtikino, kad leistų paimti žvėrelį ir įdėjo jį į šaldyklę. Pavasarį į Vikingų kaimelį berniukas atvažiavo su atitirpusiu, dvokiančiu kurmiu. Bet ir tai dar ne viskas. Juk reikėjo tik kailio! Padėti nudirti sutiko vienas kaimelio darbuotojas.

Kitą kartą vaikas į Vikingų kaimelį atvažiavo jau su visa klase, ant virvelės kabėjo išsvajotasis kirvukas. Kad gyvenime ką nors pasiektum, reikia nemažų pastangų. Šitas berniukas tą sužinojo dar būdamas vaikas.

Pamokos autobuse su saulės baterija

O ką daryti su vaikais, kurie patys nežino, ko nori? Jaunimo mokykloje bendraujame su mokytojais tų, kurie visiškai neturi motyvacijos mokytis. Jų mokslas organizuojamas mums ne visai įprastu būdu: kad nereikėtų sėdėti „toje nekenčiamoje klasėje”, moksleiviai ugdomi specialiame autobuse. Kiekvieną dieną stengiamasi važiuoti į skirtingas vietas, o į mokyklą grįžtama tik pietauti.

Autobuse mokomosios vietos įrengtos taip, kad būtų galima naudotis kompiuteriais, veikia interneto ryšys, yra knygų. Yra ir virtuvė, tualetas, o sėdynės lengvai virsta miegamosiomis vietomis. Kad visa ši įranga funkcionuotų, reikia daug energijos, todėl ant transporto priemonės stogo sumontuota saulės baterija.

Tądien mes su keturiais mokiniais (jų būna daugiausia aštuoni) ir dviem mokytojais (vienas jų kartu ir vairuotojas) važiavome į pajūrį maudytis. Kas braidžiojo, kas kalbėjosi, rinko akmenukus, akimis lydėjo lėktuvus ir jūroje dingstantį tiltą tarp Kopenhagos ir Malmės (Švedija); arba grožėjosi į vandenį sulaipintomis, kad nekeltų triukšmo, vėjo jėgainėmis ir klausėsi mokytojo-vairuotojo pasakojimo apie čia pat ant kranto esančias indėnų pirtis ir linksėjo galva žinanti, kas tai yra, nes šiemet išbandė Meksikoje.

O Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas ir mokytojas R.Slivinskas drauge su berniukais maudėsi ir energingais šūksniais kovojo su ne tokiu jau ir šiltu Baltijos jūros vandeniu.

Po maudynių grįžome atgal. Vienas mokinys, įsijungęs kompiuterį, klausėsi muzikos, kiti du paaugliai kalbėjosi, o mažiausia mergaitė glaustėsi prie mokytojos. Geografijos pamoka vyko mums. Mokytoja rodė Danijos salas, ilgiausią jas jungiantį šalies tiltą... Grįžę pietavome visi kartu, valgėme nacionalinį Danijos patiekalą - sumuštinius.

Su aštuoniais vaikais autobuse dirba keturių mokytojų komanda. Du vieną savaitę, du - kitą. Nuo aštuntos iki šešioliktos valandos.

Laisvą savaitę rengiasi pamokoms, planuoja išvykas, susitinka su tėvais, profesinėje literatūroje ieško atsakymų, kaip išspręsti vieną ar kitą vaiko problemą.

Darbas sunkus, sekinantis, nes mokytojai nežino, ko tikėtis. Mūsų akyse liko toks vaizdas: berniukas pribėga, apkabina mokytoją, paskui pribėga ir įspiria. Vėliau - dar kartą įspiria.

Kai G.Larseno paklausiu, ar normalu, kad mokinys gali įspirti mokytojui, atsakymas bus - ne! Jo nuomone, tokio vaiko mokykloje neturėtų likti per dvi savaites, bet Jaunimo mokyklos pedagogai mano kitaip.

Kitą dieną Gertas perduos Jaunimo mokyklos direktorės linkėjimus ir tų keturių vaikų nuomonę, kad mes esame malonūs žmonės. Jie, nors ir nesikalbėjo su mumis, drauge valgė daniškus sumuštinius! Gal tiems vaikams labiausiai ir reikia patirti buvimo kartu ir bendrumo jausmą? Ir, rodos, neklystu pastebėjusi, kaip berniukams patiko maudytis drauge su dviem atvykėliais iš Lietuvos, esančios kitoje tos pačios Baltijos jūros pusėje.

Iš kokių šeimų tie vaikai? Ogi iš įvairiausių. Priežasčių prarasti motyvaciją mokytis gali būti daug: tėvų skyrybos, dėmesio stoka, gyvenimas su patėviu ar kai kuris nors tėvas gyvena per atstumą.

Specialiai Gertui Larsenui

Atsisveikindamas G.Larsenas paprašo atsiųsti laikraštį, jei ką rašysiu apie šią išvyką. Sako, jam labai patinka matyti spaudoje savo vardą ir pavardę su lietuviškomis galūnėmis. Paaiškinu, kad tarpukariu susiklosčiusiai Lietuvos tradicijai pretenzijų negalėtų turėti net Billas Clintonas.

PCA direktorius kolekcionuoja publikacijas apie save. Šypsodamasis pasakoja turįs nedidelio Estijos miestelio laikraštį, kuriame jo nuotrauka buvo išspausdinta pirmame puslapyje. Juokiamės, kad, matyt, tą dieną miestelyje nebuvo kitų blogų naujienų.

Lietuvoje Gertas lankėsi jau keletą kartų. Jam labai patiko Vilnius, jis kai ką žino Alytuje, tačiau konferencijai rudenį pasirinko Druskininkus. Nepavyduliauju kaimynams, tik va savų, alytiškių, ir vėl gaila.

Ypatingą įspūdį palieka šalys, kuriose tenka bendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis. O ir kelionės programa buvo tikrai puiki. Be minėtų dalykų, mes dar lankėmės Kopenhagos zoologijos sode, Tivolio atrakcionų parke, važiavome į apžvalginę ekskursiją po Danijos sostinę autobusu ir plaukėme laivu jos kanalais. O vieną vakarą šešiese laiką leidome Erotikos muziejuje, dirbančiame iki 23 valandos. Gera vadyba, nieko nepasakysi. Ne tik fotografavomės prie didžiausio pasaulyje auksinio falo, bet ir pamatėme Marilyn Monroe kokteilių suknelę.

Atskiro sakinio vertos ir mūsų vakarienės bei pietūs. Rašau ne dėl to, kad pasigirčiau Danijoje ragavusi ypatingų patiekalų, o kad pasididžiuočiau lietuviška virtuve. Kai Gertui juokais pasiskundėme, kad reikės pastangų atsikratyti Danijoje priaugtų kilogramų, jis rimtai atsakė: „Kadangi Lietuvoje maistas yra puikus, aš norėjau, kad grįžę jūs sakytumėte, jog Danijoje taip pat skanu.” Va taip.

* * *

* Danijos istorijoje - 50 karalių ir 2 karalienės. Tai seniausia pasaulio monarchija, gyvuojanti nuo X a. vidurio.

* Danijoje bet kuri vieta nuo jūros nutolusi ne daugiau kaip 50 km.

* Danija turi 406 salas, iš kurių 309 - negyvenamos. Jai priklauso didžiausia pasaulyje sala Grenlandija, 8 kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau ten gyvena tik 56 tūkst. žmonių (Danijoje - 5,39 mln.).

* Pasakų kūrėjas H.Ch.Andersenas gyveno Nyhavno krantinėje Kopenhagoje.

* Nuo 1820 m. Kopenhagoje gyveno W.A.Mozarto našlė su savo antruoju vyru.

* Danai sunaudoja daugiausia žvakių visame pasaulyje. Kiekvienoje kavinėje ar restorane ant stalo būtinai dega žvakutė. Per pusryčius - irgi.

* Mokesčiai Danijoje - vieni didžiausių Europoje. Atsižvelgiant į pajamų dydį, gali siekti 68 proc.

* Danų kalba fonetiškai laikoma sunkiausia gyva indoeuropiečių šeimos kalba.

* Kopenhagoje esančioje švedų bažnyčioje mėgsta tuoktis švedai, nes Danijoje pigesnis alkoholis.

* Tradicinis danų patiekalas - sumuštiniai. Vietiniai giriasi, kad žino jų apie 700 receptų.

* Geriausia vieta ką nors įsigyti ar bent paganyti akis Kopenhagoje - Strogeto gatvė - seniausia ir ilgiausia pėsčiųjų zona Europoje. Joje yra daniško porceliano parduotuvė „Copenhagen Royal” ir juvelyrinių dirbinių „Georg Jensen”. Bei „Mango”, „Zara”, „Esprit” ir visos kitos. Jose drabužių kainos panašios kaip Vilniuje. Yra ir tokių pačių drabužių.

* Bokalas (0,7 l) alaus Strogeto gatvės lauko kavinėje kainuoja 50 kronų (25 litus).Danijoje patiko keptos jaunų kiaulių lašinukų odelės.