Kuo Rokiškis užkariautų Ameriką?

Vien darbu ir mokymais sotus nebūsi. Tą gerai žino Alytaus jaunimo centro bendruomenė. Įsisąmoninusi mintį, kad kvalifikacijos kėlimas – tai ir tų vietų, kuriose dar nebuvai, lankymas, šįkart išvyko į Rokiškį – sūrio, dvaro ir lino keliu.

Rūta Jasionienė

A.Brazauską išgelbėjo ponia Kristina

Kai žemėlapyje žvelgi į Rokiškio rajoną, matai Lietuvos atkartojimą. Senovėje čia gyveno darbštūs ir tvarkingi sėliai, vėliau šiauriniai susiliejo su latgaliais, o pietiniai sulietuvėjo.

Rokiškio apylinkės nuo seniausių laikų garsėjo neįžengiamomis giriomis ir žvėrių gausa. Legenda pasakoja, kad kadaise bemedžiodamas prie Laukupės užklydęs jaunikaitis Rokas patiesė rekordinį skaičių ilgaausių. Juos jis mokėjęs labai skaniai paruošti. Visi tik ir kalbėję apie nepaprasto skonio Roko kiškį. Medžiokliui taip patiko ošiančios girios ir tarp jų sruvenanti skaidri Laukupė, jog sumąstęs įkurti gyvenvietę. Taip radosi Rokiškis, šiandien skaičiuojantis jau daugiau kaip 500 metų.

Į Rokiškio kraštą ir dabar traukia medžiotojai iš įvairių šalių. Sako nesėkmių čia nepatiriantys. Galima sutikti net mešką, tiesa, užklydusią iš Latvijos.

Vieną šleivakoję matėme ir mes – Tyzenhauzų dvare. Ant dviejų kojų stovinti ir priekinėse letenose padėkliuką laikanti meška buvo skirta ne dvaro lankytojams gąsdinti. Svečias ten padėdavo vizitinę kortelę, ją paėmęs tarnas pranešdavo grafui, koks ponas atvykęs. Kai dvare lankėsi iš Rokiškio kilęs Jo Ekscelencija Algirdas Mykolas Brazauskas, apsižiūrėjo nepasiėmęs vizitinių kortelių. Nesutrikusi ponia Kristina: ant padėkliuko ji padėjo solidų banknotą. Auką muziejui.

Pirmiausia užsukome į senoviniame burmistro name įsikūrusį Jaunimo centrą. Direktorė Nijolė Gužienė sako, kad nors Rokiškio rajone mokinių kasmet mažėja maždaug po 200, norinčiųjų lankyti būrelius daugėja, nes tėvai vis labiau rūpinasi savo vaikų ugdymu. Neformaliojo ugdymo įstaigose lavinamas kas ketvirtas Rokiškio rajono vaikas. Kaip ir visur, aktyvesnės mergaitės.

Pedagoginius sumanymus, kurių kyla bendraujant su kolegomis, Alytaus jaunimo centro mokytojai pasilieka kiekvienas sau. Ir nėra čia ko apie darbą daug rašinėti. Jau geriau apie Rokiškio kraštą garsinančius sūrius.
Seniausias iš sūrių – varškės

Sūrius eksportui kukli Rokiškio dvaro pieninė pradėjo gaminti dar 1925 metais. Aišku, dabar pieninės dvare jau nebelikę, tačiau vienoje jo menių galima dalyvauti edukacinėje programoje „Sūrio kelias”. Pernai ji pelnė geriausių Lietuvos turizmo projektų laurus tarp turizmo informacijos centrų.

Akcinė bendrovė „Rokiškio sūris” į ekskursijas po gamyklą nepriima, bet šios edukacinės programos dalyviams pristato tikrai šviežią savo produkciją. Senoviniais drabužiais vilkinti rokiškėnė, atidengdama istorijos klodus, atveria sūrių paslaptis.

Šaltiniai byloja, kad žmonės sūrius pradėjo gaminti prieš 10 tūkst. metų. Ir seniausias iš jų – varškės. Mes, lietuviai, galime didžiuotis mokantys jį gaminti iki šiol. (O aš pasidžiaugiu, kad dar turiu tėtį, kuris kiekvieną šeštadienį važiuoja į Likiškėlių kaimą, kad iš ne vieną dešimtmetį pažįstamos Onutės Margelienės parvežtų man naminį sūrį.)

Sūrių pasaulis labai platus. Prancūzai giriasi turintys apie 360 sūrių ir visus metus kasdien galintys ragauti vis naujos rūšies. Jiems nenusileidžia kaimynai vokiečiai – varžovai visame kame: jie priskaičiuoja iki 600 skirtingų sūrių. Tačiau nėra ko girtis nei vieniems, nei kitiems, naujausia literatūra rašo, kad iš viso yra apie 4 tūkst. sūrio rūšių.
Vedėjas vaišino ir raudonu sūriu

Mes dar atpažįstame pieno puodynes (edukacinės programos vadovė sako iš vaikų vis dažniau išgirstanti, kad tai vaza), ir sviestmušes (vasarą besilankiusiai vokiečių grupei ji jau buvo „svetimas” daiktas); žinome, kad vienas svaras sviesto – 400 gramų, ir dar daug kam iš mūsų tekę praustis išrūgomis.

Pasinėrę į vaikystės prisiminimus, kai vasaras leisdavom pas močiutę kaime, gardindami uogiene ragaujame rokiškėnų varškės sūrį, prieš vienuolika metų „Rokiškio sūrio” pradėtą gaminti mocarelą barstome baziliku ir užkandame pomidoru (mocarela – itališkas sūris, tikra mocarela gaminama iš buivolų patelių pieno, technologija laikoma paslaptyje; išgirstame, kad „Rokiškio sūrio” mocareloje tikrai mažai konservantų, praplėšus pakuotę reikia suvalgyti per 12 val.), bandome pajusti skirtumą tarp olandiško ir Rokiškio sūrių, o parmezano giminaitį „Montecampo” užgeriame baltuoju vynu. Vaišes baigiame vietinės gamybos raudonu sūriu – skilandžiu.

Už tai, kad dabar apie Rokiškio sūrius žinome daugiau, esame dėkingi Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjui Zigmui Mackevičiui. Jo garbei turime pasakyti, kad vedėjas, tikras džentelmenas, neleido mums mokėti nei už edukacinę programą, nei už vaišes jos metu. Ir juokavo pataupęs kaip „tikras suvalkietis”: nesamdęs ekskursijos vadovo. Mums pasisekė – vargu ar visame Rokiškyje rasi geresnį gidą nei ponas Zigmas.

Bendravimas su juo patvirtino perskaitytą mintį, kad Rokiškyje gyvena linksmi, šmaikščialiežuviai, savo kraštą puoselėjantys sėlių palikuonys.

Vedėjas sako turįs minčių, kaip Rokiškis galėtų užkariauti Ameriką. Ogi tais pačiais sūriais! Prieš dvylika metų „Rokiškio sūrio” produkcija buvo trečiojoje vietoje pagal pardavimą Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Apskritai „Rokiškio sūris”, iš viso gaminantis 12 rūšių sūrius (Kalėdoms buvo pristatytas „Marmurinis”, o Velykoms – Tyzenhauzų), eksportuoja apie 65 proc. savo produkcijos. O iš išrūgų bendrovė gamina pieno cukrų – natūralų saldiklį, jis naudojamas konditerijoje ir farmacijoje. Šį produktą perka japonai ir rusai.
Nuo dvaro iki bažnyčios – kilometras

Nuo seno pro Rokiškį ėjo tarptautinės magistralės tarp Rytų ir Vakarų ir neleido užsnūsti miestelio gyventojams. Didžiausią įtaką jo plėtrai turėjo prekybos kelias, vedęs į Livoniją.

XVI a. pradžioje Rokiškis jau buvo gyvenvietė, turinti savo bažnyčią. Dabartinė mūrinė Šv. Mato bažnyčia – tikras neogotikos perlas, kuriuo didžiuojasi ne tik rokiškėnai, bet ir visa Lietuva, iškilo vietoj per 1863 metų sukilimą sudegusios senos bažnyčios. Rokiškio bažnyčios vargonais mokėsi groti Lietuvos muzikos klasikai: Mikas Petrauskas, Juozas Gruodis, Juozas Tallat-Kelpša. Bažnyčia gali pasigirti vienintele Lietuvos krikštykla, pagaminta pagal visus Vatikano reikalavimus.

Miesto centro planas – klasicistinis, vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvos urbanistikos paminklas. Nuo dvaro iki bažnyčios lygiai vienas kilometras. Sako, kai grafas išgirsdavęs skambant varpus, sėsdavęs į karietą ir po kelių minučių jau būdavęs Dievo namuose.

20 tūkst. gyventojų turintis Rokiškis maloniai nustebina tvarka ir švara. Vietos gyventojai sako, kad čia „raudonas kraštas” ir valdžios jie pripratę klausyti. Kita vertus, 1931 metais pastatytą skulptoriaus Roberto Antinio paminklą Nepriklausomybei atminti rokiškėnai išsaugojo ir per sovietmetį.

1999 metais, kai Rokiškis šventė 500 jubiliejų, buvo nuspręsta miesto centre iškirsti senąsias liepas. Kilo didžiulis gyventojų nepasitenkinimas, juolab kad atsirado žmonių, dar sodinusių tuos medžius. Bet valdžia padarė savo, dabar tie aršiausi kovotojai veda svečius parodyti, koks gražus jų Rokiškio centras.
Moterys gali daug

Rokiškis niekuomet nebuvo savarankiškas miestas, jis visuomet priklausė kilmingiesiems. Miestelį labiausiai išpuoselėjo kunigaikščiai Tyzenhauzai, kai jį už skolas paveldėjo iš Krošinskių.

XVIII a. pabaigoje Ignotas Tyzenhauzas Rokiškyje pasodino parką ir pradėjo statyti dvarą. XIX a. pradžioje iškilo klasicistinio stiliaus rūmai, šalia jų – tvenkinys ir zoologijos sodas. Rokiškio parkas, o kartu ir miestas dar labiau išgražėjo, kai dvarą paveldėjo Ignoto Tyzenhauzo sūnus Konstantinas, pasaulinio garso mokslininkas ornitologas.

Žvelgdama į grafų genealoginį medį, Alytaus jaunimo centro direktorė Regina Vilkelienė savo klausimu „Ar tiesa, kad dvaras ypač klestėjo XIX a. pabaigoje?” trumpam sutrikdo paprastai žodžio kišenėje neieškantį Švietimo skyriaus vedėją Z.Mackevičių. Jis iškart pagauna klausimo esmę, mat 1880–1890 metais Rokiškį valdė grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, ir jo akyse žybtelėjus keliems velniukams sulaukiame atsakymo „taip, galima sakyti taip”.

Kad moterys gali viską, ponas Zigmas demonstruoja dar vienu pavyzdžiu. Atkreipia mūsų akis į grafaitės Sofijos Tyzenhauzaitės portretą.

1812 metais, napoleonmečiu, ji draugavo ir su Rusijos caru Aleksandru Pirmuoju, ir su Prancūzijos valdovu Napoleonu. Dvaro nenuniokojo nei vieni, nei kiti. „Ir dar. Sofijos Tyzenhauzaitės pirmagimio vardas Aleksandras, o jo krikšto tėvas – Aleksandras Pirmasis”, – mirkteli ponas vedėjas.
Ir „Postilė”, ir C.Chanel suknelė

XX a. pradžioje dvarą rekonstravo grafas Jonas Pšezdzieckis. Rūmai tapo erdvesni, aukštesni, iš klasicistinių virto barokiniais. Dabar Rokiškio dvaro rūmų ansambliui, kuriame įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, priklauso 14 išlikusių autentiškų pastatų, 28 hektarų parkas, tvenkiniai. Tai vienas didingiausių Lietuvos muziejų, bene geriausiai išsaugojęs dvarų kultūros palikimą. Muziejaus fonduose sukaupta daugiau kaip 60 tūkst. eksponatų. Gausūs numizmatikos, archeologijos, garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos (1907–1985) drožinių rinkiniai, taikomojo meno eksponatai iš grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kolekcijos.

Ypatingo susižavėjimo vertas puošnus, erdvus valgomasis. Dvare yra ir speciali kanapa, ant kurios atsigulusiai poniai tarnaitė šukuodavo plaukus. Grafienės drabužių kolekcijoje negližė (rytinis arba naktinis laisvas moteriškas drabužis) ir, kaip įtariama, viena pirmųjų Coco Chanel suknelių. Paprasta, juoda, o garsiąją modeliuotoją, sako, išduoda ypatingos siūlės, gaila, kad tuo metu nebuvo mados prisiūti dizainerio etiketę.

Rokiškio dvare saugomas ir kiekvienam lietuviui šventas turtas – vienas iš trijų pasaulyje išlikusių Jono Bretkūno „Postilės” originalų.

Didžiausius ragus sumedžioja tas...

Prasidėjus karui, grafai pasitraukė į Lenkiją. Laiko susiruošti jiems buvo duota mažai, todėl daug daiktų teko palikti. Daugelį turtų išsaugojo netoliese gyvenanti grafo virėjo Kalpoko šeima (kad nesklistų kvapai, maistas buvo gaminamas ne dvare).

Daug daiktų muziejui iš aplinkinių žmonių išprašė ar nupirko prieš 40 metų į Rokiškį dirbti pagal paskyrimą atvykęs mūsų garbusis gidas istorikas Z.Mackevičius.

Atnaujintame rūsyje – dvarų medžioklės trofėjų ekspozicija (XVIII–XIX a.), papildyta vertingiausiais šių laikų laimikiais. Ponas Zigmas neslepia pasergėjęs čia besilankantį A.Brazauską, kad didžiausius ragus sumedžioja tas vyras, kuris medžioklėje praleidžia daugiausia laiko.

Šįkart neapsilankėme atskiroje dievdirbio L.Šepkos oficinoje, nes, gavus dar Europos Sąjungos pinigų, atnaujinama būtent ši dvaro dalis. Kaip ir kitam kartui pasilikome netoliese esantį Kriaunių kaimo muziejų, kuriame saugoma buvusio Lietuvos komunistų partijos vado Petro Griškevičiaus pažymių knygelė. Kas pagalvotų, kad jis mokėsi vienais trejetais ir tik iš tikybos turėjo penketą.
Sibiriniai barščiai virsta paveikslais

Rokiškyje mūsų dar laukė mažas stebuklas. Jį radome lopšelyje-darželyje „Linelis”, ne vienus metus vykdančiame projektą „Lino keliu”.

„Linelis” ne tik skamba kaip gražus lietuviškas žodis, bet ir įkvepia kūrybai. Mėlynžiedžius linelius savo žemėse sėja auklėtojos, apie augalo žydėjimą, jo rovimą, rišimą į pėdelius ir sudėtingą virtimą drobe žino vaikai.

„Mes iš rūtų, mes iš mėtų, mes iš pinavijų! Mes iš žalio lino krašto, kur lietum nulijo...” Dainuoja vaikai ir auklėtojos ir, pasipuošę pačių kurtais ir pačių siūtais lino kostiumais, pasakoja „Lino kelią”. Kostiumų aksesuarai – puokštės iš džiovintų gėlių, skrybėlaitės, net įspūdingi skėčiai iš sibirinio barščio ar nuodingosios nuokanos, kuri džiovinta nebe nuodinga, o tik labai sceniška.

„Linelio” darželio pedagogės žino: tai, ką duoda gamta, atveria puikias galimybes žmogui sukurti šį tą nepaprasto. Pavyzdžiui, kad ir paveikslus iš supjaustytų sibirinių barščių kotų. Jaunimo centro mokytoja Svetlana Žadeikienė man siūlo šių idėjų nenuslėpti nuo kolegės Aldonos Kudzienės, po kurios langu įkyriai auga minėta piktžolė. Su malonumu dalijuosi.

Diena Rokiškyje buvo turininga. Atėjo laikas leistis į ilgą kelią namo. Bet negalėjome grįžti nesuvalgę skaniųjų pavaduotojos Laimutės Daunoravičienės vištienos kotletų, kuriuos ji iškepė iš viso faršo, tądien rasto pirkti vienoje parduotuvėje. Visai ne rugsėjiškas oras neleido pasimėgauti gardžiu naminiu maistu ir gera kompanija lauke. Prieglobsčio po stogu pasiprašėme pas iš Rokiškio kilusios Jaunimo centro mokytojos Reginos Makselienės mamą. Močiutė net su savo gydytoja konsultavosi, kur reikės susodinti į svečius atvykstančius dukros bendradarbius. Padarėme, kaip gydytoja ir patarė, – susėdome ant grindų.

Kaip visada, išklausėme mokytojo Antano Bačiuškos „politinę valandėlę“, kad „šįkart turime išrinkti gerą valdžią į Seimą”. Kliuvo nuo Antano ir mokytojams, besiskundžiantiems mažais atlyginimais. Į Antaną krypo rūstoki žvilgsniai. Jie reiškė visai ne tai, ką jūs pamanėte. Jaunimo centro mokytojai atlyginimais nesiskundžia. Jie dirba daug ir moka džiaugtis tuo, ką turi.

Kai autobusas jau tamsoje riedėjo Alytaus link, jame netilo dainos. Pirmuoju smuiku čia griežė Aušra Gramackienė ir Svetlana Daukšienė – visai ne vokalo mokytojos. Svajingomis akimis į jas žiūrėdamas Antanas vis kartojo: „Bet jūs talentingi žmonės.” Retas komplimentas moterims.

Ilgo kelio mums visiems. Juolab kad per pirmąjį susirinkimą direktorė R.Vilkelienė, vasarą nemažai mokiusis ir investavusi į save, pažadėjo: šiemet daug mokysimės ir keliausime.