ajc Naktis teatre – neįprasta, bet įdomu
Lapkričio 10-osios naktį Alytaus miesto teatre vyko naktinė teatrinių įvykių sesija COM•MOON•A. Joje teko dalyvauti ir man. Įspūdžiai įvairiapusiai.
Iš tikrųjų naktis teatre vyksta nebe pirmus metus. Praėjusiais metais potencialo dalyvauti neturėjau, atrodė, kad visą naktį praleisti teatre stebint spektaklius neverta. Tačiau šiais metais supratau, kad ši naktis visai ne tai, ko aš tikėjausi. Tai nebuvo vien spektakliai. Koncertai, paskaitos, kūrybinės dirbtuvės…
Veiklų buvo daugokai, bet kai kurios turėjo amžiaus cenzus, tas man nelabai patiko. Juk nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, jo mąstysena ir požiūris į pasaulį vystosi skirtingai. Kartais tas pats dvylikametis gali būti šviesesnio proto negu aštuoniolikmetis. Taigi galbūt reikėjo plačiau pristatyti veiklas ir tik kaip rekomendaciją uždėti amžiaus cenzą. Žmogus, manau, pats turi atsirinkti, tinkama jam veikla ar ne. Na, bet kaip sakoma, vieną minusą atperka daug pliusų.
Į visas veiklas spėti buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia žiūrėjau stebėjau Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „R.E.M.“ Man visai patiko. Pagrindiniai aspektai buvo tėvų nemeilė, užgožimas vaikystėje, bet viskas perteikta jaunimui – juokingai ir linksmai. Spektaklio tikslas buvo atsakymas į klausimą – kaip tapti laimingu žmogumi? Vaidinimas vyko sklandžiai, be jokių pauzių ar tekstų pamiršimų.
Iki tol, kol viena iš aktorių pradėjo rūkyti elektroninę cigaretę. Vėliau prisidėjo ir kiti vaidinimo dalyviai, tačiau jau su tikromis cigaretėmis. Spektaklyje buvo pasakyta: imk, užsidek cigaretę, ji privers susimąstyti. Truputį sumišau ir iškėliau sau klausimą: ar tai tikrai turi būti rodoma spektaklyje, kurį stebi paaugliai? Juk vis dėlto, tai yra žalingas įprotis. Spektaklis man paliko įspūdį ir gerąja, ir blogąja prasme.
Po šio spektaklio su draugais didžiojoje galerijoje klausėmės DJ Grįžulo Ratų leidžiamos muzikos, vėliau paklaidžiojome po teatrą. Ir 22.00 valandą nuėjome į kūrybines dirbtuves su Scottu Johnsonu. Nuostabesnio žmogaus gyvenime dar nemačiau.
Veikla užsitęsė visu pusvalandžiu ilgiau negu turėjo vykti. Žaidėme žaidimus, kurie (galbūt ne visi dalyvavusieji suprato) turėjo gilią psichologinę prasmę. Labiausiai patiko, kai Scottas mums visiems turėjo sakyti žodžius „stop“ ir „start“, t. y. sustoti ir pradėti.
Kai jis sako žodį „start“, visi juda, kai pasako žodį „stop“, visi sustoja. Žaidimo dalyviai negali reaguoti į bet kokius raginimus pasitraukti iš vietos, kai yra pasakytas žodis „stop“. Laimi tas, kuris turi geriausią reakciją.
Vėliau nuėjome pasiklausyti grupės BIX, o paskui Elijo Slem koncerto. Na, jis tik pavadintas koncertu, bet tai buvo visai kas kita. Daugiau nei dvidešimt baltų lapų (su begaliniais tekstais mažu šriftu), besimėtančių ant žemės. Tai buvo tai. O tai buvo nepakartojama. Nepavadinčiau to nei paskaita, nei keturiasdešimties minučių trukmės moralu. Tai buvo kažkas tokio, ko neišgirsi kiekvieną dieną ar, šiuo atveju, naktį.
Elijas yra labai jaunas rašytojas ir aktorius. Jo žodžiai niekada nedings man iš galvos. Kiekvienas baltas lapas – tai daug minčių keliantis vienas akcentuotas klausimas su labai daug atsakymo variantų. „Aš esu dievas, bet psichologas už tai skiria man vaistų“. Vieno balto lapo pradžia. „Tiesa yra tokia, kad aš nesu dievas, ir nežinau, kaip išgelbėti šitą pasaulį“. To paties lapo paskutinė frazė. Daug jausmų sukeliantys žodžiai. Verčia susimąstyti, tiesa? „Ką tu jauti?“ Kito lapo pagrindinis klausimas ir štai viena iš situacijų: „Europos valstybių vadovų susirinkime kažkas pasako: „Lietuvoje gyventi labai blogai“, ką tu jauti?“ Po kiekvieno teiginio seka klausimas, iškeliantis dar daugiau minčių negu pats teiginys. „Ką gali vienas primatas pažadėti kitam primatui? Amžiną dalyką.“ O kas yra amžinas dalykas? Turbūt kiekvienas iš mūsų atsakytų kitaip. Tai tik parodo, kokie skirtingi esame. „Rusija telkia didžiules pajėgas prie Sirijos, o aš net nesugebu užsisegti kelnių užtrauktuko, tai tik parodo, koks nevykėlis aš esu“. Pasvarstykite, ar ir jūs, kaip Elijas, pripažįstate savo trūkumus.
02.00 valandą nakties ėjome žiūrėti meninio filmo apie tapytoją Nomedą Saukienę „Iš kur tas švytėjimas“. Filmas labiau suaugusiesiems, kurie domisi Lietuvos liaudimi. Žiūrėti naktį jo nepatariu. Vos neužmigau. Aišku, filmas informatyvus, parodytas tikras gyvenimas, nulis vaidybos. Nomeda labai niūri, pikta, matėsi, kad nelabai džiaugėsi, jog ją filmuoja.
Po filmo ėjome į didžiąją galeriją ir ten buvome iki pat 06.30 valandos ryto. Labai gaila, kad tiems, kuriems vienu ar kitu metu veiklos nelabai patiko, tiesiog prasėdėjo prie telefonų. Šiuo klausimu organizatoriams reikėtų padirbėti. Galima buvo padėti stalo žaidimų, galbūt sugalvoti kažkokių veiklų, kurios vyktų visą naktį. Ir ta pati virtualios realybės akinių pramoga būtų buvusi bent šiek tiek įdomesnė, negu sėdėjimas ant sėdmaišių ir telefonų minkymas.
Vis dėlto, renginys patiko, nepasigailėjau, kad sudalyvavau!
Jaunųjų žurnalistų kursų mokinė Gytė Augustinaitytė
