Bėgiko interviu: niekada nesakyk „niekada“

Viena pirmųjų „Prasibėgam? Prasibėgam!“ bėgikių Eglė JUŠKELYTĖ- STREIKIENĖ nemanė, kad kada vėl sugrįš gyventi į gimtąjį Alytų, taip pat kad mokykline kančia vadintas bėgimas taps didžiąja meile ir neatsiejama gyvenimo dalimi. „Niekada nesakyk „niekada“ – šis pasakymas kartu su ja bėga ne tik Vidzgirio miško takeliais, Alytaus pėsčiųjų, dviračių takais, bet ir pusmaratonių trasomis.

Trumpai papasakok apie save iš šiek tiek kitos, ne bėgikės, pusės, apie šeimą. Iš kur esi kilusi, ką veiki gyvenime?
Gimiau ir augau Alytuje, turiu vyresnį brolį. Baigusi mokyklą išvykau studijuoti į Kauną, tikrai nemaniau, kad kada nors grįšiu gyventi atgal į Alytų. Po studijų įsidarbinau vienoje Kauno projektavimo įmonėje, padirbėjusi ten keletą metų gavau pasiūlymą grįžti į gimtąjį Alytų, tačiau juo nepasinaudojau. Po aštuonerių gyvenimo Kaune metų su vyru visgi grįžome į Dzūkijos sostinę, jau septintus metus dirbu kelių tiesimu ir tiltų statyba užsiimančioje įmonėje „Alkesta“ inžiniere sąmatininke. Mano vyras yra aktyvus MTB dviračių mėgėjas, anksčiau labai domėjosi orientaciniu sportu. Kartu auginame dukrytę, kurią taip pat bandome pratinti prie aktyvaus gyvenimo būdo, sporto.
Kaip Tavo gyvenime atsirado sportas? Kokios šakos artimiausios?
Sportuoti pradėjau dar būdama moksleivė. Tuomet su drauge Vaida lankėme sporto klubą „Margiris“, taip pat teko išbandyti grupines treniruotes. Išvykusi studijuoti sporto nepamiršau, o grįžusi gyventi į Alytų iškart pradėjau lankyti sporto klubo „Šaulė GYM“ aerobikos treniruotes. Bėgant laikui norėjosi išbandyti ką nors naujo, dar nepatirto, tad apsilankiau sporto klube „Olimpo kalnas“, kur vyksta TRX treniruotės. Jos, vedamos trenerių Vykintės ir Simonos, paliko neišdildomą įspūdį, pajaučiau, kad tapau fiziškai stipresnė, šias treniruotes lankau iki šiol.
Kaip ir kodėl pradėjai bėgioti? Nuo kokių atstumų pradėjai? Iš kur sėmeisi motyvacijos toliau bėgioti?
Bėgimas man dar mokyklos laikais kėlė blogas asociacijas. Iki šiol prisimenu, kaip sunku būdavo bėgti pusantro kilometro arba šešis ratus aplink mokyklos stadioną. 2015-ųjų liepos pabaigoje, grįžusi iš vaikelio auginimo atostogų į darbą, sulaukiau kolegių kvietimo pabėgioti. Kelis kartus atsisakiau, maniau, kad bėgimas ne man, mintyse vis vaidenosi sunkių mokyklinių atsiskaitomųjų bėgimų fragmentai, tačiau vieną dieną pasiryžau ir išbėgau kartu su jomis. Bėgimą pradėjome netoli Mažosios Dailidės, bėgti buvo sunku, kolegės tempo nemažino, tad aš prie ežerėlio ir likau pailsėti. Po kelių tokių pasibėgiojimų supratau, kad bėgti nėra taip sunku. Pradėjau bėgioti drauge su kolegėmis vis dažniau, po truputį didinome kilometrų skaičių, bėgimo tempas greitėjo.

Apie „Prasibėgam? Prasibėgam!“ grupę pirmą kartą išgirdau taip pat iš kolegių, prisidėjau, bet tik stebėjau grupės narių veiklą, dar nedrįsau dalyvauti bendruose bėgimuose. Pirmąkart kartu sudalyvavau grupės įkūrėjo Povilo Tamulyno organizuotame kalėdiniame bėgime. Paskui prieš pat Naujuosius metus sulaukiau Vaivos Janonienės komentaro: „Gal gana jau švęsti, varom bėgti.“ Nuo to laiko su kitais bėgikais mėgėjais bėgu tris–keturis kartus per savaitę.

Ar kada teko skaičiuoti visus nubėgtus kilometrus? Kokiomis technologijomis fiksuoji savo bėgimo rezultatus?
Pradėjusi bėgioti nei kilometrų, nes laiko nefiksavau, toliau bėgiojant darėsi vis įdomiau, kokį atstumą kokiu greičiu įveikiu, todėl bėgant kartu pasiimdavau telefoną. Vėliau įsigijau laikrodį su širdies ritmo matavimo diržu.
Kaip dažnai sportuoji?
Dabar du kartus per savaitę lankau TRX treniruotes ir tris–keturis kartus bėgioju arba su „Prasibėgam? Prasibėgam!“ kompanija, arba viena. Niekada nemaniau, kad bėgimas, kuris atgaivindavo blogiausius vaikystės prisiminimus, taps toks svarbus.
Kaip spėji suderinti darbus ir sportą? Kaip atrodo įprastinė Tavo diena? Ką manai apie socialiai atsakingas įmones, kurios skatina savo darbuotojus po darbo užsiimti judriomis veiklomis?
Labai norint ir darbą, ir sportą, ir net laimingą šeimyninį gyvenimą suderinti pavyksta. Mano diena prasideda labai anksti – keliuosi apie pusę šeštos, darbą pradedu septintą, o vakarus leidžiu su šeima. Labai džiaugiuosi, kad įmonė, kurioje dirbu, palaiko savo darbuotojus ir skatina užsiimti sportine veikla. Aktyviausiems bėgikams parūpino visos komplektacijos žieminę bei vasarinę bėgimo aprangą, o tai, mano nuomone, tikrai motyvuoja nesustoti, sportuoti ir bėgti toliau.
Kokiose bėgimo varžybose esi dalyvavusi? Gal jų metu nutiko kas nors įsimintino?
Pirmas rimtesnis išbėgimas į trasą buvo 2015-ųjų kalėdinis Vilniaus bėgimas, po metų vėl jame dalyvavau, o per vasarą įveikiau tris oficialius pusmaratorius: Trakų „Eurovaistinės“, Kauno bei „Alytaus tiltų“, dar tiek pat neoficialių. Artimiausias bėgimas balandžio pabaigoje Birštone – vėl bandysiu įveikti pusmaratonį (21 km – K.G.).
Gal turi mėgstamiausią bėgimo maršrutą?
Pradėjusi bėgioti su „Prasibėgam? Prasibėgam!“ bendraminčiais atradau daug naujų bėgimo maršrutų, takelių, apie kuriuos anksčiau nė nebūčiau pagalvojusi. Vasarą labiausiai patinka bėgioti Vidzgirio miške, taip pat dažnai bėgu link Dailidės ežerėlių ir Tūkstantmečio tilto. Jeigu bėgu viena, maršrutas mintyse susidėlioja spontaniškai. Alytus yra puiki vieta sporto mėgėjams, tikras rojus, nes mūsų mieste ir jo apylinkėse daug vaizdingų, įspūdingų vietų, nemažai pėsčiųjų ir dviratininkų takų, sudarytos galimybės sklandžiam judėjimui.

Esu dėkinga „Prasibėgam? Prasibėgam!“ kolektyvui: Sigitai, Joanai, Ingridai, Auksei, Povilui, Andriui ir kitiems. Jų dėka bėgimai niekada nebūna nuobodūs, laikas trasoje praskrieja.

Ką valgo bėgikai, sportininkai? Ar pradedant sportuoti teko atsisakyti tam tikrų patiekalų, maisto produktų, laikytis dietos?
Mityba iš pagrindų nesikeitė, tačiau pradėjau vengti saldumynų, dažniau renkuosi sveikus užkandžius, riešutus ar vaisius. Stengiuosi kasdien išgerti bent porą litrų vandens, visada būtinai pavalgau pusryčius, taip pat valgau daugiau daržovių. Įpratau pavalgyti likus keletui valandų iki treniruotės, tačiau niekaip nepavyksta atsisakyti ar bent šiek tiek sumažinti išgeriamų kavos puodelių bei suvalgomų desertų. (Juokiasi.)
Sportui tinkama apranga itin svarbi. Pasidalyk įžvalgomis apie bėgimo aprangą ir sportinius batelius.
Anksčiau sportui užtekdavo poros komplektų sportinių rūbų. Pradėjus bėgioti, ypač atšalus orams, teko įsigyti įvairesnių drabužių. Svarbiausia, kad apranga būtų kokybiška, sportiniai bateliai skirti bėgimui, o dabar tiek vienų, tiek kitų prekių pasiūla milžiniška. Neatmeskite galimybės atlikti pėdos tyrimą, tai padės išsirinkti būtent jūsų pėdai tinkamus batelius. Esu įsigijusi ne vieną porą man netinkančių, kojas varginančių bėgimo batelių, mat anksčiau maniau, jog jeigu jie tinka draugei – tiks ir man. Pasirodo, tai labai individualu. Svarbu neapsirengti nei per karštai, nei per šaltai, dėvėkite orui laidžius drabužius, nes netinkama apranga labai greitai gali kiekvieną paguldyti į ligos patalą.
Ką patartum pradedantiesiems bėgikams?
Pradedantiesiems bėgikams patarčiau iš karto nesilygiuoti į kitus, bėgančius greičiau, o bėgti savo tempu, pradėti nuo neilgų atstumų, įsiklausyti į savo organizmą, išmokti suprasti jo siunčiamus signalus. Nebėgiokite tik todėl, kad tai šiais laikais pasidarė madinga. Esu patyrusi ne vieną traumą tik todėl, kad bėgiojau per daug, neleidau organizmui atsistatyti po patirtų bėgimo krūvių, todėl svarbu ne tik sportuoti, bet ir ilsėtis. Bėgioti reikia reguliariai, po ilgesnių pertraukų sunku vėl apsiauti į kampą numestus bei pamirštus bėgimo batelius, svarbu pajudėti, kad ir po nedaug. Jeigu trūksta drąsos bėgioti vienam, norisi kompanijos bei palaikymo, prisidėkite prie bėgikų mėgėjų grupės „Prasibėgam? Prasibėgam!“ Šiuo metu bandau prikalbinti bėgioti kolegę – Neringa, aš tikiu tavimi, tu gali! Aišku, pradžioje bus sunku, tačiau pajutusi malonumą bėgti sustoti nebegalėsi, tai taps neatsiejama tavo gyvenimo dalimi.