ajc
Auksė Baciuškaitė „Nebėgiokite per prievartą, nebėgiokite tik dėl to, kad tai madinga ar kad bėga kiti“
Nors anglų kalbos mokytoja Auksė BACIUŠKAITĖ save laiko tik mėgėja, programėlė telefone skaičiuoja kiekvieną nubėgtą kilometrą – per metus jų beveik 1700.
„Manęs dažnai klausia, kaip prisiverčiu bėgioti tiek daug. Jokios svarios priežasties nėra – aš neverčiu savęs bėgioti, tiesiog man tai labai patinka“, – pasakojo Auksė.
- Trumpai papasakok apie save iš šiek tiek kitos, ne bėgikės, pusės – papasakok apie šeimą. Iš kur esi kilusi, ką veiki gyvenime?
- Gimiau ir užaugau Alytuje, su juo susijusi didžioji mano gyvenimo dalis. Tačiau buvo ir Kauno periodas studijų metais, ir trumpa emigracija į Švediją – iš jos grįžau praėjus beveik dvejiems metams, mat labai ilgėjausi Lietuvoje likusios šeimos bei draugų.
Trijų vaikų šeimoje esu vidurinė atžala, nors, tiesą sakant, visada jaučiausi taip, lyg būčiau vyriausia. Turiu nuostabią dukrą, kuriai netrukus sueis vienuolika metų. Dažnai pagalvoju, kad ji yra didžiausias mano gyvenimo pasiekimas, nes auga mylima, laiminga, sveika ir aktyvi, turi įvairių talentų.
Niekada nesiekiau karjeros aukštumų, visa, ko norėjau, tai turėti tvirtą ir darnią šeimą. Nors nepavyko, vertinu ir džiaugiuosi tuo, ką turiu. Laisvalaikiu bendrauju su artimaisiais, skaitau knygas, lankausi teatre, kine, koncertuose, keliauju.
Dirbu anglų kalbos mokytoja, jeigu atvirai, ja niekada nenorėjau būti. Studijuodama anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete sakydavau, kad „aš tai ne kvaila, mokykloj nedirbsiu“. Tačiau visi buvę ir esami mano darbai susiję su mokymu, galiu pasakyti, jog man tai patinka. Ko gero, didžiausias mokymo privalumas – bendravimas su įvairiais žmonėmis, žinoma, malonu matyti gerus rezultatus.
- Ką apie bėgimą galvoja Tavo mokiniai?
- Vieni stebisi, jog mokytoja po darbo užsiima tuo, kas visai nesusiję su mokymo procesu, darbų taisymu. Yra ir tokių, kurie klausia, kaip aš tiek daug nubėgu. Žinoma, yra mokinių, kurie nereaguoja į tai, tačiau palaikymą jaučiu.
- Kaip spėji suderinti darbus ir sportą? Kaip atrodo įprastinė Tavo diena?
- Tikiu, kad visada galima rasti laiko tam, kas tau svarbu ir be galo patinka. Susidėlioju visas savo savaitės veiklas itin tiksliai ir viską spėju. Žinoma, mažiau laiko tenka skirti buičiai, bet dėl to gyvenimo kokybė tikrai nepablogėjo, netgi priešingai. Mano rutina sustyguota: darbo dienomis keliuosi šeštą ryte, nuvežu dukrą į mokyklą ir pati važiuoju į darbą. Darbo valandos ilgos, nuo aštuntos ryto iki septintos vakaro. Paskui sportuoju, bėgioju arba treniruojuosi su funkciniais diržais. Krūvis tikrai didelis, bet kitaip savęs neįsivaizduoju, nes kuo daugiau veiklos turiu, tuo daugiau kasdien nuveikiu, puikiau jaučiuosi.
- Kaip ir kodėl pradėjai sportuoti, bėgioti?
- Ilgą laiką apie jokią sporto šaką negalvojau, mat įsivaizdavau, jog tiesiog neturiu tam laiko, bet aplinkybės požiūrį keičia. Atsitiko taip, kad dėl artimųjų sveikatos problemų, patiriamo streso, nuolatinio miego trūkumo ir nuovargio jaučiausi lyg užspeista į kampą. Tada susidomėjau sparčiuoju ėjimu, bet maždaug po pusės metų supratau, jog nesimėgauju tuo, o per prievartą verčiu save vaikščioti. Tuomet išbandžiau bėgimą. Išbėgusi į parką pirmą kartą galvojau, kad jis bus ir paskutinis, atrodė, kad tokia sporto šaka ne man. Pasirodė, dar ir kaip man!
- Nuo kokių atstumų pradėjai? Kaip dažnai sportuoji? Ar kada teko skaičiuoti visus nubėgtus kilometrus?
- Pradėjau nuo 4 kilometrų distancijos, po mėnesio jau bėgau 10 kilometrų. Pusmetį bėgiojau kas antrą dieną viena, vėliau prisidėjau prie „Prasibėgam? Prasibėgam!“ bėgikų mėgėjų grupės. Paprastai bėgu tris kartus per savaitę, retkarčiais keturis, du kartus per savaitę lankau TRX treniruotes ir vieną dieną būtinai plaukioju baseine (už tai esu dėkinga savo draugei Vaivai Janonienei).
Skaičiavau nubėgtus kilometrus nuo pat pradžių, tiksliau, tai darė programėlė išmaniajame telefone. Per metus įveikiau beveik 1700 kilometrų!
- Kokiose bėgimo varžybose esi dalyvavusi? Gal jose nutiko kas neįprasto, įsimintino?
- Iš pradžių maniau, kad jokiose varžybose nedalyvausiu, klausiau savęs, kam to reikia. Įsivaizdavau, kad ten susirenka tik bėgimo profesionalai, o aš juk tik mėgėja. Tačiau bendraminčiai atliko savo darbą, praplovė man smegenis, ir pirmosiomis mano varžybomis tapo „Tarzanija Trail“. Po kelių mėnesių bėgau Rumšiškėse. Abu kartus rinkausi 10 kilometrų atstumą. Mane taip sužavėjo bėgimo varžybų atmosfera, palaikymas, dingo visos baimės ir abejonės.
Balandžio pradžioje Visagine bėgsiu pusmaratonį (21 kilometras – K.G.), o gegužės 14 dieną manęs laukia maratonas (42,195 kilometro – K.G.) Rygoje.
- Ar pradedant sportuoti teko atsisakyti tam tikrų patiekalų, maisto produktų, laikytis dietos?
- Niekada nesilaikiau jokių dietų, nušvitimas ant svarstyklių neįvyko ir pradėjus bėgioti. Valgau viską, kaip noriu ir kiek noriu. Turiu tik vieną mažą taisyklę – pavalgyti likus maždaug trims valandoms iki bėgimo. Galiu sakyti, kad maitinuosi gan sveikai, valgau daug vaisių, daržovių, mėgstu įvairią mėsą, košes (mėgstamiausia – avižinių dribsnių su bananais ar džiovintais vaisiais). Nieko naujo į savo maisto racioną neįtraukiau, nieko ir neišbraukiau. Vienareikšmiškai skaniausias desertas man – silkė! (Juokiasi.)
- Sportui tinkama apranga itin svarbi. Pasidalyk įžvalgomis apie bėgimo aprangą ir sportinius batelius.
- Per metus subėgiojau dvi batelių poras. Pirkdama pirmus konsultavausi su pardavėja, bet vėliau pati pradėjau daugiau domėtis jų savybėmis, pasikalbame su kitais bėgikais. Visada pirkdama įsitikinu, kad avalynė atitiktų mano pėdos tipą, itin svarbi kokybė ir patogumas, aišku, tai nėra pigus malonumas, tačiau verta netaupyti. Moterims ir taip batų per daug nebūna, bėgimo bateliams ši taisyklė irgi galioja. (Šypsosi.)
Drabužiai taip pat turi būti kokybiški: kad nevaržytų judesių, nebūtų per sunkūs, su jais neturi būti nei per šalta, nei per karšta. Visa tai labai individualu.
Visą žiemą prabėgiojau su termomarškinėliais ir lengva striuke, o kai būdavo labai šalta, apsirengdavau dar vienus marškinėlius.
- Ką patartum pradedantiesiems bėgikams?
- Nereikia lygtis su kitais, reikia bėgti tiek, kiek gali, tokiu tempu, kokiu bėgdamas jautiesi gerai, nereikia persistengti, ypač pradžioje. Bėgamą atstumą didinti palaipsniui po kelis šimtus metrų. Stebėkite savo kūną, mokykitės atpažinti jo siunčiamus signalus. Įsigyti bėgimui skirtus batelius yra būtinybė! Nebėgiokite per prievartą, nebėgiokite tik dėl to, kad tai madinga ar kad bėga kiti. Atrasti savo veiklą prireiks laiko, tačiau tada ji teiks džiaugsmą.
Kotryna Grušauskaitė
Asmeninės nuotr.
