ajc Apie pradangintus rašiklius
Su mano pradinių klasių mokytoja Daiva Rekštiene susitinkame „Kavos namuose“. Ir nors prieš tai baiminausi, savo mokytoją atpažįstu puikiai – ji neatrodo pasikeitusi. Galvoju, ar taip bus ir bendraujant su ja. Ne paslaptis, kad, pradinuko akimis, jo mokytoja atrodo herojiška, ypatinga. Regis, ne tik pradinukui. Greičiausiai pradinių klasių mokytojai ir yra herojai – jei jie turėtų uniformą, tai būtų supermeno apsiaustas.
Skanaujant pyrago ir šnekučiuojantis apie tai, kas įvyko per tą laiką, kol nesimatėme, tarp mūsų padedu diktofoną ir mes nuo paprasto, draugiško pokalbio nukrypstame į kiek formalesnį, mat šiam aš turiu paruošusi klausimų.
Kitaip negu įprasta pradinių klasių mokytojams, Daiva Rekštienė vienos savo laidos neišleido po keturių klasių, ji tai padarė kiek anksčiau. Rudeniop, kai mynėme ketvirtos klasės slenkstį, ant pakilimo tako jos laukė lėktuvas, skrendantis į Airiją, kuris galutinai ją į Lietuvą parskraidino visai neseniai, tačiau, tikėkimės, visam laikui.
Ar lengvai buvo priimtas Jūsų sprendimas palikti Lietuvą? Ir kodėl Jūs išvykote?
Tiesą sakant, sprendimas buvo priimtas labai sunkiai, buvo labai sunku apsispręsti. Reikėjo rinktis tarp valdiškų vaikų ir nuosavo vaiko. Aš labai myliu savo darbą ir labai daug savęs atidaviau šiam darbui, todėl, kai sūnui suėjo šešiolika metų, staiga pamačiau, kad jam šešiolika metų. (Juokiasi).
Išvykti buvo jo mintis, o pagrindinis dalykas, kodėl išvažiavome, buvo anglų kalba. Sūnus norėjo baigti mokslus Anglijoje, norėjo girdėti anglakalbius, kalbos nešiotojus, kurie kalba tikrąja, gerąja anglų kalba. Ilgai svarsčiau, galvojau, nes prieš tai gyvenime, be mokytojavimo, nieko kito nebuvau dirbusi, atrodė, kad nieko daugiau ir nemoku, ir nežinau, bet vis dėlto nulėmė, kad dėl savo vaiko taip ir padariau.
Sakoma, kad mokytojui vaikai, kuriuos jis moko, yra lyg jo paties. Kaip jautėtės, kai reikėjo palikti savo mokinius?
Šie žodžiai yra tikra tiesa. Mokiniai tampa tavo vaikais, jie nebebūna valdiški, nes ketverius metus tu su jais gyveni, susigyveni, išgyveni. Manau, kad tai įvyksta labai natūraliai. Taigi vaikus palikti buvo labai sunku, verkėme visi, buvo liūdna. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi teisę tobulėti, keistis, pamatyti pasaulio, pažinti, praplėsti savo akiratį. Iš tikrųjų, tikiu, kad padariau labai teisingą sprendimą ne tik savo vaiko atžvilgiu, bet ir savo pačios. Jeigu aš būčiau likusi čia, dabar nebūčiau tokia, kokia esu. Manau, kad labai pasikeičiau. Aštuoneri metai labai pakeitė mane, vertybės susikeitė vietomis ir, sakyčiau, į gerąją pusę.
Ar Jūsų širdyje ta klasė, kurią palikote anksčiau nei kitas, turi didesnę reikšmę?
Tiesą pasakius, taip, ta klasė užima didesnę dalį. Ir pasakysiu, kodėl – rugsėjo mėnesį mes važiavome į ekskursiją į Kauno aviacijos muziejų. Ir su viena mama pradėjome kalbėtis apie išleistuves. Aš jau tada žinojau, kad spalio 23 dieną išvažiuoju, o ji su manimi dalijosi idėjomis, kad galbūt, kai bus išleistuvės, visi skrisime oro balionu, galbūt kokiu lėktuvėliu, ir aš atsimenu, kaip galvojau, kad aš tikrai labai norėčiau būti kartu, bet tikrai žinau, kad su ta klase neskrisiu.
Ir galbūt todėl, kad tai buvo paskutinė laida ir kad buvo ketvirtokai, jau užauginti vaikai, jau buvau daug ką atidavusi jiems profesine prasme, buvo gaila, nes buvo galima dar daugiau tikslų išsikelti, daugiau kažką padaryti.
Ar turite kokių nors daiktų, kuriuos padovanojo mokiniai ir Jūs saugote juos kaip relikvijas?
Kai surengsite klasės susitikimą, aš jums pateiksiu staigmeną, o dabar nesakysiu nieko.
Kai kurie pasakytų, kad mokytojavimas veda prie plikimo, ar tai tiesa?
Na ne, ar aš prastai atrodau po dvidešimties metų stažo? (Kikena). Ne, visiškai nesutinku, absoliučiai. Jei prie ko ir veda, tai prie labai šiltų ir gerų santykių, nes tu matai, kaip tavo vaikai, mokiniai užauga, kaip jie keičiasi, kaip jiems sekasi, kaip jie tobulėja.
Tuomet motyvuoji save, kad su jais turi ir tu tobulėti, tai tiesiog įpareigoja tave. Ir kai mokiniai pralenkia tave, sau taip tyliai užsidedi pliusiuką, tokį mažą pliusiuką, ir galvoji, na va, gal ir aš tam šiek tiek turėjau įtakos, kad ir nedaug, bet nors truputėlį.
Ar Jūs džiaugiatės minus 20 ar minus 25 laipsniais šalčio žiemą?
Ne, aš nesidžiaugiu, kai būna minus 25, šiais metais aš džiaugsiuosi, kai bus minus 30, ir aš eisiu į darbą vis tiek.
Bet mokiniai nors neateina padrumsti ramybės?
Na, aš visuomet už protingas pertraukas ir už protingas atostogas, ir už truputėlį pailsėjimo. Labai viso to reikia, ir aš už tai, todėl, kad visada galima viską išmokti, jeigu pateiksi įdomiai, pateiksi per tą minus trisdešimt. Viskas yra įmanoma, tik reikia per tą prizmę pažiūrėti, ir viskas gražiai pavyksta. Jeigu minus dvidešimt ir nėra vaikų, aišku, kad džiaugiuosi, nereikia pamokos vesti, sau gali laiką skirti.
Ar būna tokių mokinių, kad pagalvojate: „Kodėl man? Kodėl mano klasėje?“
Labai atvirai pasakysiu – kiekvienoje laidoje buvo. Po pirmo mėnesio galvodavau: „Hmm, už ką man dabar?“ Bet kai ta laida išeina ir užauga, ir kai susitinki ir galvoji: o kodėl tą vaiką atsimeni pirmą iš tos laidos, na, kodėl būtent tą?
Galiausiai, pradinėje klasėje spintelę šone lentos pripildydavote parkerių, teptukų – pasiskolinti tiems, kurie neatsinešė. Ar labai pykdavote, kai viskas pradingdavo ir neberasdavo savo kelio atgal į spintelę?
Jeigu tu sakai, vadinasi, ta spintelė buvo… Na ne, ką gi čia pyksi, reikėjo mokiniams, tai ir pasinaudodavo. Man visuomet norėjosi, kad visi turėtų darbo komandoje pojūtį, kad visi vieni kitiems pagelbėtume, nes, jeigu nuo mažų dienų ugdysi, kad reikia padėti, reikia dalytis, ateityje pamatysi rezultatą. Juk nežinai, kada tau reikės pagalbos. Na, o jei išėjo pieštukas iš tos spintelės, tai išėjo, gal kada nors man du atneš, gal kada nors aš paprašysiu.
Baigiantis mūsų pokalbiui aš vis dėlto prisipažįstu: esu beveik šventai įsitikinusi, kad vieną, labai gražų, rausvą rašiklį pradanginau aš. Mokytoja švelniai nusijuokia ir mirkteli, sako: bus proga susitikti kitą kartą, nes dabar esu skolinga rašiklį.
Galėjau jų pradanginti daugiau…
Simona Balkauskaitė
Mokytoja Daiva Rekštienė. Senamiesčio pradinė mokykla. 2008 metai.
