ajc Vibruojantys praeities šešėliai šiandienos šviesoje
Jei tektų išsirinkti pavadinimą Alytaus kraštotyros muziejaus antro aukšto salėje įsikūrusiai kauniečio menininko Arūno Baltėno fotografijų parodai, pateikčiau savąjį dviem žodžiais: „Kasdienybės štrichai“.
Būtent kasdienybė, ne kas kita, galėtų apibūdinti tą lėtą, rodos, patį įprasčiausią momentą. Ne praeityje ir ne šiandienoje, o nuotraukos laike ir vietoje.
Momentas užfiksuotuose menininko darbuose – tai išnykimas ribos tarp senovės ir moderniojo mūsų amžiaus gyvenimo. Pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje, 2012, 2010, 2009 metais užfiksuotos akimirkos – vibruojantys praeities šešėliai šiandienos šviesoje, kaip ir atvaizdas kažko artimo ir labai sentimentalaus.
Šiltais kaštoniniais ir samaniniais atspalviais įamžinti šalti žiemos ir rudenio kadrai artina svetimojo širdį prie kiekvieno išskirtinio motyvo: tapybiškos žieminių svogūnų fotografijos, niekuo neišsiskiriančios tarp paprastų Lietuvos kaimo senjorų portretų.
Net nesusimąsčiau, jog tokį artumą sukėlusi paroda man paliko tik nostalgišką pojūtį ir jaukumą, neįsisąmoninant tos akimirkos šaknų. Įvairiais etniniais ornamentais išvagotos plastikinės močiutės staltiesės, medinis kočėlas – ne aukščiausio lygio prancūziškai pasteleriai, o glotnioms ir sočioms „šiuškėms“ skirtas, kurį šiandien namie jau keičia nerangus ir neproporcingas plastikinis; rudens gėrybėms: bulvėms bei voveraitėms naudojamas, iš šiaudų nupintas krepšys. Tai – mano namai, prieš didžiąsias daugiabučių renovacijas, tai tos pačios kiek netobulos pabraižytos medinės grindys, kuriomis vis „ėsdavau“ nervus mamai, tai – ir mano seneliai, kurių sėdėjimo poza šiek tiek pakitusi.
Fotografijose išvysti vaizdai paglosto protą nuo kapitalistiškai ir urbanizuotai išsunkto racionalaus XXI amžiaus žmogaus proto. Ši A.Baltėno galerija, kaip ir dauguma Kraštotyros muziejaus parodų, tikrai neskirta ieškoti didelių prasmių. Jos tarsi šaukte šaukiasi žmogaus širdies, atjaučiančios kiekvieną netobulybę rutinoje, išjaučiančios tą romų įamžintą senjoro veidą, pripažįstančios kiekvienos raukšlės, išvagojusios veidą, grožį. O gal tokiame paprastume ir slypi visa prasmė, ką menininkai, kaip Lenkijoje, JAV, Švedijoje, Paryžiuje, pripažintų darbų autorius – fotografas nori pasakyti?
Jaunųjų žurnalistų kursų narė Mintautė Berulytė.
