26 Rgs
2019

Alytaus miesto teatro surengtoje naktinėje teatrinių įvykių sesijoje dalyvavo ir jaunieji žurnalistai drauge su mokytoja Rūta Jasioniene. Skaitykite Vakarės Saulėnaitės ir Liepos Svirskaitės įspūdžius.

COM•MOON•A kilo ir leidosi kartu su mėnuliu

Rugsėjo 21-ąją įvyko, asmeniškai mano, ilgai lauktas renginys – naktis teatre, pavadinimu COM•MOON•A. Išvertus pažodžiui tai reiškia „su mėnuliu“, todėl programa vyko nuo 19 valandos vakaro iki 7 valandos ryto.

Joje buvo įvairiausių veiklų, tad bet kokio amžiaus žmogus užsukęs galėjo rasti, kas jam patinka: dirbtuvės, spektakliai, koncertai ir dar įvairiausių pramogų, galų gale ir pats bendravimas naktį tikriausiai yra kiek kitoks nei dieną.

Šio renginio laukiau taip labai, kad bilietus nusipirkau vasaros viduryje ir laikiau pasikabinusi ant sienos, kad, neduok Dieve, nepasimestų. Tikriausiai galite numanyti, su kokiu jauduliu, o kartu ir smalsumu ėjau į šią naktį.

Tiesa, tai ne pirmoji mano naktis teatre. Praeitais metais savanoriavau šiame renginyje, ir patirtis buvo išskirtinė. Tačiau šįmet nusprendžiau, kad savanoriaudama praleidžiu per daug puikių COM•MOON•A veiklų, tad buvau dalyvė.

Pirmasis spektaklis, kurį žiūrėjau, man iš viso festivalio patiko labiausiai – „My father held a gun“ (rež. Vasile Nedelcu). Pagrindinė spektaklio tema – karas, kodėl vyrai dalyvauja kare ir ar tikrai priešas karo lauke yra tavo priešas.

Atrodė, jog nematoma riba, kuri dažniausiai būna spektaklių metu tarp aktorių ir žiūrovų, panaikinta, nes aktoriai ne tik šmaikščiai juokavo, bet ir klausdavo publikos nuomonės.

Tėtis spektaklio pavadinime yra neatsitiktinai – veikėjai pasakojo savo tėvų karo istoriją, kurios yra labai skirtingos, tačiau kiekvienam savo tėvo istorija atrodė herojiškiausia. Vienam taika ir nesipriešinimas ginklu, kitam ginkluotas pasipriešinimas atrodė herojiškiausia. Tačiau kuris poelgis yra didis, turbūt filosofinis klausimas, į kurį nėra teisingo atsakymo.

Taip pat man labai patiko Andros Kavaliauskaitės spektaklis „KI(T)OKIA“, kuriame kalbama apie abortą, prievartą, persileidimą ir skausmą visa tai patyrus. Šį spektaklį mačiau antrą kartą, tad galėjau įsižiūrėti į visas mažas detales.

Nors, kaip ir pirmasis šios režisierės spektaklis, sukrečia, vis tiek traukia pasižiūrėti dar ir dar kartą. Ką daugiau galiu apie jį pasakyti – vertas dėmesio. Siūlau pasižiūrėti, juolab kad tai yra Alytaus miesto teatro spektaklis, tad galimybė pamatyti jį patogiu laiku prieinama.

Tačiau visada yra tai, kas mums nelabai patinka. Šiame festivalyje labiausiai nepatiko spektaklis „No way out“. Čia kalbama apie moters padėtį visuomenėje, tačiau tas kalbėjimas labai neįprastas – mėtant bei valgant tualetinį popierių (dekoracijos bylojo veiksmą esant tualete), skleidžiant įvairius beždžioniškus arba erotinius garsus, po sceną vaikštant susikūprinus, primenant beždžiones.

Buvo vietų, kur tekstas sakomas tikrai įdomiai ir be visų keistenybių, tačiau spektaklio pabaigoje vienos aktorės lėkimas per salę nuogai ir ieškant kažkokių žmonių atrodė tikrai be ribų.

Ėmiau galvoti, ar tai tikrai menas, ir ar tikrai tik aš jo nesuprantu. Pasirodo, kad aš tokia ne viena, nes žiūrovų veiduose matėsi abejonė ir nesupratimas, kai kurie išėjo iš salės, o kai aktorė, pasidabinusi Ievos kostiumu, išlėkė iš salės rėkdama „Kur Karolis?“ ir nieko nesupratę savanoriai ėmė ją stabdyti bei kviesti apsaugą, supratau, kad tai tikrai yra labai nesuprantama. Manau, kad galima informaciją pateikti subtiliai, nežeminant savęs ir kitų, kaip tai daro Andra, arba galima rėkauti ir atgrasyti žmones.

Pavartojau „nežeminant savęs ir kitų“, nes man tai atrodo būtent taip. Tikriausiai aš nesuprantu meno, bet tikrai norėčiau jį suprasti. Mėgstu lankytis modernaus meno parodose, su gidu meno kūriniuose pamatai tikrai gilią mintį, tačiau, deja, spektakliuose gido nėra. Arba supranti, arba ne. Tikiuosi kada nors suprasti tokio neįprasto meno prasmę, bet kol kas tai atrodo labai neįprastai.

Pati naktis teatre man labai patiko. Tai puiki galimybė pamatyti tiek daug per vieną naktį! Labai matėsi didelis organizatorių pasiruošimas bei tinkamas reagavimas į situacijas nakties metu.

Vienintelis dalykas, ko galbūt labiau norėtųsi – ilgesnė ekskursija po teatrą. Tikėjausi pamatyti kuo daugiau teatro kampelių, nes man teatras atrodo toks įdomus ir paslaptingas. Tačiau buvome tik rūsyje. Tikriausiai taip įvyko dėl to, kad ruoštasi kitiems užsiėmimams, bet gal būtų galima pagalvoti apie ekskursijas po teatrą ne COM•MOON•A veiklų metu?

Nekantraudama laukiu kitų metų. Ir Jums siūlau patirti tiek meno vienu metu.

Vakarė Saulėnaitė

Pirmasis naktinio teatro įspūdis

Šie metai ypatingi tuo, kad jau trečią kartą iš eilės Alytuje vyko naktinė teatrinių įvykių sesija „COM•MOON•A“. Joje lankiausi pirmą kartą, todėl įspūdžių būta įvairių.

Pirmoji veikla, į kurią registravausi, buvo „EX KURSAS“. Tai buvo nuostabi galimybė pažinti teatrą iš arčiau. Teatro aktoriai puikiai atliko savo darbą: pamatėme užkulisius, tai, kas dedasi po scena, o svarbiausia – rūsį, kuris vietinių menininkų paverstas į erdvę su šviesos ir garso instaliacija.

Vėliau programoje skambėjo JURGOS koncertas. Melodingų garsų jūroje paskendo visa salė. Atlikėja sugebėjo užhipnotizuoti ir panaikinti laiko sąvoką. Valanda prabėgo nepastebimai. Koncertu likau sužavėta.

Dar pasirinkau nueiti į režisieriaus Gildo Aleksos kūrybines dirbtuves-paskaitą „Pašiepimas teatre: smurtas prieš save patį“. Jose buvo aiškinama šaipymosi istorija, pritaikymas teatre ir gyvenime. Deja, didesnio įspūdžio man tai nepaliko. Stigo pasiruošimo ir bendravimo su publika. Galbūt labiau pasiseks kitą kartą.

Nuėjus į spektaklį „NO WAY OUT“ buvo galima aiškiai suprasti, kad lietuviai yra konservatyvūs ir dar tik nedidelė dalis jų pripažįsta modernųjį meną. Spektaklio būta labai šiuolaikiško, atviro ir šokiruojančio, tačiau per aštraus lietuviškajai publikai. Didžiosios Britanijos moterys, pusnuogės bėgiojusios po sceną, vienus žavėjo, kitus gąsdino. Mane labiau gąsdino.

Paskutinis ir pats geriausias spektaklis, kuriame buvau, buvo „KI(t)OKIA“. Po pirmojo didelio pripažinimo sulaukusio spektaklio „SEEN“ režisierė Andra Kavaliauskaitė Alytui padovanojo dar vieną dovaną.

Inovatyviai buvo gvildenamos prievartos, abortų ir persileidimų temos. Daina, šokiu ir žodžiu pasakyta tiek daug, kad nebetilpo salėje. Net išėjus iš spektaklio kalbos apie jį netilo. Nuoširdžiai ačiū Andrai, nes ji sugebėjo išgauti emociją iš žmogaus – pakilus nuo kėdės buvo matyti, kad salėje pilna apsiašarojusių žmonių.

Taigi, reziumė – „COM•MOON•A“ pavyko. Šis renginys įrodė, kad alytiškiai yra ištroškę kultūrinių renginių. Laukiame jų  kuo daugiau.

Liepa Svirskaitė

Miško Motės nuotr.

ajc

ajc@ajc.lt

Facebook