ajc Simona Šiušytė – buvusi Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė. Du šimtukus gavusi mergina pasirinko laisvus metus, o vėliau svajoja studijuoti žurnalistiką.
Skaitykite Lauros TARANDAITĖS interviu su Simona, spausdintą „Alytaus naujienose“.
Vos prieš kelias dienas su Alytaus Jotvingių gimnazija atsisveikinusi abiturientė Simona Šiušytė užsibūti gimtinėje neplanuoja – jos laukia kitos Europos šalys. Sėkmingai įveikusi įtemptą egzaminų maratoną (mergina iš valstybinių brandos egzaminų gavo net du šimtukus – lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos), alytiškė keliauja į užsienį, siekdama atrasti save bei galbūt tapti dar vienos sėkmės istorijos autore. Drastiškam sprendimui universiteto vadovėlius keisti į kelioninį krepšį įtaką padarė ne tik paskutiniai metai gimnazijoje, bet ir kiti, laisvus metus pasiėmę, jaunuoliai, kurie ir tapo pagrindiniais S.Šiušytės drąsos ir įkvėpimo šaltiniais.
– Dviejų egzaminų įvertinimai – maksimalūs. Ar esi patenkinta likusiųjų balais?
– Taip, esu tikrai laiminga, nes visų egzaminų rezultatai gerokai viršijo mano lūkesčius. Tiesą sakant, visai nedaug pritrūko ir iki trečio šimtuko iš anglų kalbos. Ne paslaptis, jog valstybiniai brandos egzaminai yra labai slidus dalykas, ypač kalbant apie visus taip gąsdinantį lietuvių kalbos egzaminą. Čia labai lengva netekti taškų arba visai jų negauti, todėl tikrai džiaugiuosi, kad viskas pavyko. Nuostabus jausmas, kai visos įdėtos pastangos atsiperka.
– Esi veikli mergina ir valstybinius brandos egzaminus išlaikei puikiai. Kiek dvyliktos klasės laiko skyrei mokslams?
– Dvylikta klasė tikrai reikalauja daug laiko ir pastangų, tad realiai visus šiuos metus skyriau tik mokslams. Jau mokslo metų pradžioje supratau, jog norint sėkmingai išlaikyti egzaminus pamokų mokykloje neužteks – daug reikia mokytis ir savarankiškai, ieškant papildomos informacijos, kuriant savo konspektus, sprendžiant užduotis. Tad didžioji dalis šių mokslo metų taip ir prabėgo – tarp knygų.
– Kokia mokinė buvai iki dvyliktos klasės?
– Kai dabar kam nors pasakau, kad gavau du šimtukus, žmonės iškart įsivaizduoja, jog visus dvylika metų buvau stropi, nuolat prie vadovėlių sėdinti klasės pirmūnė. Tačiau taip nebuvo. Nesupraskite klaidingai – mano pažymiai visada buvo pakankamai geri, visad stengdavausi atlikti namų darbus, ruoštis kontroliniams darbams, dirbti pamokose. Tačiau aš tikrai nebuvau ta, kuri mokėsi vien devintukais ir dešimtukais. Patikėkit, esu turėjusi ir dvejetų, o ir lankomumas mano nebuvo pats pavyzdingiausias. Tačiau jau pačioje dvyliktos klasės pradžioje supratau, jog man tikrai svarbu gerais rezultatais išlaikyti egzaminus, todėl suėmiau save į rankas ir nusprendžiau sėkmingai baigti mokyklą. Rodos, pavyko.
– Ar pasiilgsi mokyklos?
– Mokyklos baigimas sukelia išties keistus jausmus – atrodo, lauki visus tuos dvylika metų, kol viskas baigsis, o kai ateina tas momentas, šiek tiek liūdna pasidaro. Puikiai suprantu, kad baigus mokyklą lengviau tikrai nebus. Anaiptol – užkariauti pasaulį sunkiau nei gauti šimtuką. O ir šiaip esu labai sentimentali, tad tikiu, kad mokyklos pasiilgsiu. Turbūt labiausiai visų tų žmonių, su kuriais bendravau, bei mokytojų. Man išties pasisekė, kad teko turėti šaunius mokytojus, todėl su kai kuriais atsisveikinti ypač sunku.
– Egzaminų rezultatai tavęs nenuvylė, tačiau vis tiek nusprendei pasiimti laisvus metus. Kodėl? Ir ką per juos planuoji veikti?
– Mintis imti laisvus metus kirbėjo dar prieš keletą metų, tik tuomet dar nežinojau, ką tiksliai norėčiau veikti. Buvau skaičiusi daugybę sėkmės istorijų, kaip jaunuoliai, nusprendę atidėti studijas, keliauja po pasaulį, savanoriauja, dirba, atranda save. Tokios istorijos mane visad įkvepia. Todėl šiemet, jau pasibaigus egzaminų sesijai, galutinai nusprendžiau pasiimti laisvus metus ir kol kas niekur nestoti. To priežastis labai paprasta – po dvylikos metų mokantis norisi pagyventi kiek kitaip. Noriu keliauti, pažinti pasaulį, susipažinti su naujais žmonėmis, dar neregėtomis kultūromis, padirbėti – visa tai ir planuoju daryti. Tikiuosi, kad per šiuos metus įgausiu ir daugiau motyvacijos studijoms. Tikrai nenoriu studijuoti vien dėl diplomo – noriu suvokti, jog dalykas, kurį planuoju studijuoti, yra tikrai skirtas man, ir tuomet jau su dideliu užsidegimu pradėti mokslus.
– Kaip į tavo sprendimą reagavo artimieji?
– Žinoma, kai užsiminiau, jog norėčiau praleisti metus be mokslų, tėvams ir visiems artimiesiems tai atrodė nesuprantama. Palaikymo nesulaukiau. „Pirma baik mokslus, o po to keliauk!“ – kurį laiką buvo dažniausiai man girdima frazė. Ir aš juos puikiai suprantu. Nors gap year (liet. laisvuosius metus) kiekvienais metais pasirenka vis daugiau moksleivių, šis reiškinys Lietuvoje dar tikrai nėra toks populiarus kaip užsienyje. Kam nors pasakius, jog nusprendei pasiimti laisvus metus, daugeliui atrodo, kad tu tiesiog planuoji sėdėti tėvams „ant sprando“ ir nieko neveikti. Be visa to, mūsų visuomenėje yra įprasta gyventi pagal tradicinį gyvenimo modelį mokykla -> studijos -> karjera -> šeima -> pensija, todėl daugeliui atrodo keista, jei nusprendi eiti kitu keliu. Džiaugiuosi, kad galiausiai pavyko įtikinti tėvus, padėti jiems suprasti, kas gi tie gap year iš tikrųjų yra. Ir dabar ramia širdimi galėsiu leistis į šį nuotykį.
– Su kuo planuoji keliauti?
– Keliauti ketinu su drauge, tad bent jau kol kas baisu nėra.
– Kurią šalį aplankysi pirmiausia?
– Kol kas tikslaus plano dar neturiu, tad atsakyti negaliu. Žinau tik tiek, jog liksiu Europoje, o kur tiksliai – dar nežinau. Galbūt pradėsiu nuo Didžiosios Britanijos – kartais atrodo, kad visi ten jau ne kartą buvo, tik aš dar neturėjau progos apsilankyti.
– Ką planuoji studijuoti grįžusi?
– Nuo penktos klasės mano mintyse – žurnalistika. Rašymas nuo pat pradinių klasių buvo mano stiprioji pusė. Nuo trylikos metų rašau straipsnius įvairiems paauglių žurnalams, teko dirbti ir ne su vienu portalu, todėl per visą tą laiką nė nesusimąsčiau, kad galėčiau studijuoti ką nors kitką. Tik šiais metais, kai atėjo laikas priimti visus sprendimus, mintyse kilo šioks toks chaosas, pradėjau galvoti, kad galbūt vertėtų pamąstyti ir apie kitas studijų programas. Todėl per laisvus metus tikiuosi susidėlioti visus taškus. O kas ten žino, galbūt atrasiu save visai kitoje srityje.
– Rašymas tik viena iš tavo aistrų, kita – mada. Nemąstei su ja sieti savo ateities?
– Mada man tikrai yra įdomi sritis, bet noriu palikti ją tik kaip pomėgį. Aišku, kas ten žino, ką ateityje sugalvosiu – gal baigsiu žurnalistikos studijas ir dirbsiu mados žurnale. Tikrai neatmesčiau tokios galimybės. Tačiau studijuoti madą tikrai negalvoju. Manau, kad Lietuvoje mados industrijos studijos nėra gerai išplėtotos, o studijuoti užsienyje nenorėčiau. Be galo myliu Lietuvą ir tikrai būtų sunku palikti ją ilgiau nei metams. Mokytis, o vėliau ir dirbti norėčiau tik Lietuvoje.
– Ką patartum būsimiems dvyliktokams?
– Būsimiems dvyliktokams norėčiau pasakyti, jog jūsų laukia nuostabūs metai! Jie tikrai nebus lengvi, bet neabejotinai įdomiausi per visus metus mokykloje. Visos abiturientų šventės, galų gale, net ir pats jaudulys prieš egzaminus, jų rezultatų laukimas turi savotiško žavesio. Todėl nepamirškit tais paskutiniais metais pasimėgauti. Ir, žinoma, mokykitės. Net jei visus vienuolika metų trynėte mokyklos suolus pernelyg nesistengdami, paskutiniais metais susiimkite ir būkite geriausi! Svarbiausia nepalikti viso mokymosi paskutinėms savaitėms prieš egzaminus ir nepatingėti perskaityti privalomų kūrinių. Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino metu įsitikinau, kad tai tikrai nebuvo laiko švaistymas.
Asmeninės nuotr.
