Alytaus jaunimo centras George‘o Orwello politinės satyros apysaka „Gyvulių ūkis“ buvo išleista 1945 metais rugpjūčio 17 dieną Londone ir tapo tikru fenomenu.
Tai iš pirmo žvilgsnio pasakėčia, bet joje atskleistos tikrosios to laikotarpio Sovietų Sąjungos ideologinės tiesos. Šis kūrinys parašytas beveik prieš 75 metus, tad ar tikrai jis vis dar aktualus šiuolaikiniame pasaulyje?
„Gyvulių ūkio“ aktualumas išties vis dar neišblėsęs.
Ekonomisto Raimondo Kuodžio mestelta metafora „Gyvulių ūkis“ sulaukė didelio populiarumo. Jis rėmėsi citata iš knygos: „Visi gyvuliai lygūs, bet vieni lygesni už kitus“, kuri jo įvardytame kontekste reiškia, kad ne visi moka vienodus mokesčius, daugeliui egzistuoja nemažai lengvatų.
Šis palyginimas tapo toks populiarus, kad net Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, nesuprasdamas, ką šis terminas reiškia ir kuo apskritai „Gyvulių ūkis“ yra aktualus, ėmėsi skaityti kūrinį.
Knygoje atskleidžiamos tiesos akivaizdžios ir šių dienų politikoje. Paskutinis kūrinio sakinys yra toks: „Padarai iš lauko žiūrėjo čia į kiaules, čia į žmones, vėl į kiaules ir vėl į žmones, bet jau nebeįstengė atskirti, kur čia kas“.
Nors šis sakinys buvo apie kiaulių supanašėjimą su žmonėmis, mes tai galime atrasti ir šių dienų politikoje. Atrodo, turime dvi skirtingas puses Lietuvos Seime – opoziciją ir valdančiuosius. Išrinktas pastarųjų lyderis aiškiai pabrėžia savo principus ir ideologijas.
Tačiau gavę valdžią išrinktieji ima netesėti savo pažadų, pradeda byrėti koalicijos nariai. Siekiant išlaikyti daugumą, susitariama su tam tikromis opozicijos frakcijomis, prieš kurias anksčiau buvo nusiteikę.
Taip ir maišosi valdantieji, pereina nuo vienos barikadų pusės prie kitos, kyla chaosas ir pagrindinė Seimo funkcija – atstovauti žmonėms – lieka kažkur nuošaly.
„Gyvulių ūkyje“ kiaulės Sniegius su Napoleonu niekada vienas su kita nesutardavo net esminiais klausimais. Taip ir mūsų valdžioje: dažnai aršiai besiginčijančios grupės susitaria, nepaisant kokio svarbumo klausimais, balsuoti prieš kitą pusę.
Kūrinio „Gyvulių ūkis“ viena iš pagrindinių temų – nelygybė. „Kažkodėl atrodė, kad nors ūkis ir suklestėjo, patys gyvuliai nepradėjo gyventi turtingiau – išskyrus, žinoma, kiaules ir šunis.“
Ir nelygybę bei melą galima aptikti ne tik trečiojo pasaulio šalyse. Melo ir demagogijos apstu ir Vakarų pasaulyje, ir pas mus. Viena opiausių šių dienų problemų – klimato kaita, kurią, nepaisant visų įrodymų, atkakliai neigia didžiųjų šalių vadovai.
Kaip „Gyvulių ūkyje“ Žvieglys įtikindavo gyvulius, jog viskas gerėja ir jokių problemų nėra, pateikdamas išgalvotus skaičius, taip ir šiomis dienomis įtakingi žmonės prisidengia netikrais ir nepagrįstais teiginiais, norėdami įrodyti savo tiesą. Kaip pavyzdys tiktų ir mūsų mieste įvykęs gaisras.
Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė gaisro Alytuje metu ramino žmones teigdama, kad nieko pavojingo nėra, todėl nereikia skelbti ekstremalios situacijos valstybės mastu.
Kaip paaiškėjo vėliau, ekstremalią situaciją valstybės mastu skelbti buvo būtina. Tačiau tuo viskas nesibaigė – valstybinė laboratorija teigė vandenyje neradusi kenksmingų medžiagų, o privati įstaiga, ištyrusi didesnį vandens kiekį, aptiko kelis šimtus kartų normą viršijančių kenksmingų medžiagų.
Apie skaičius knygoje rašoma: „Kai kuriomis dienomis gyvuliai būtų pageidavę verčiau mažiau skaičių, bet daugiau pašaro.“ Taip ir mes – verčiau norėtume rezultatų, o ne tuščių ir dažniausiai melagingų kalbų apie „gerovės valstybei“ daromus darbus.
Taigi „Gyvulių ūkio“ tematika ir idėja apie lygybės formas bei demokratijai gresiančius pavojus yra daug aktualesnė, negu galime pagalvoti. Nors kūrinys parašytas, kai pasaulyje vyravo nesantaika ir totalitarinis režimas, bet ir šių dienų demokratinėje visuomenėje yra gana daug akivaizdžių totalitarizmo apraiškų. Ne veltui George‘as Orwellas laikomas ateities pranašu.
Vakarė Saulėnaitė
Zitos Stankevičienės nuotr.
