ajc „Dainavos“ kino teatre buvo rodomas filmas „Riešutų duona“. Jį žiūrėjo ir Mintautė Berulytė, Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė.
Skaitykite Mintautės įspūdžius
2019-ieji, XXI amžius, o duonų pasirinkimas pats įvairiausias: yra tiek ruginių, tiek viso grūdo, kvietinės, iki pačių keisčiausių ryžių ir daržovių. Vasario 27-ąją kino teatras „Dainava“ nusprendė pavaišinti išskirtine ir itin nostalgiška Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“. Andriui Šatui priklausančia, jo jaunystės duona, kurios degustaciją surengė Lietuvos kino centras, bendradarbiaujantis su „Kurk Lietuvai“ programa.
Žinoma, duonos krimtimas – tik metafora, o vaišės – Lietuvos kino centro inicijuota filmo restauracija, pritaikiusi vieną iš septintojo dešimtmečio legendinių filmų didiesiems ekranams, taip skaitmenizuojant seną medžiagą.
Galbūt kūrinio pavadinimas visgi ne iš dangaus nukritęs? Galbūt toji gardi, kvapni riešutų duona, vyravusi siužete, yra tarsi vienas iš tūkstančio skonių, paragautų per gyvenimą, ir vienas iš keleto, primenančių būtent tos išskirtinės ir vienintelės vietos – Tėviškės – kvapą, primenančio ne tik ten „atsirgtas“ ligas, bet ir draugo ar netgi pirmosios meilės užuovėją ir paslaptis.
Vis dėlto, auditorija nebuvo nei pradinukai, nei gimnazistai (na, nebent tie, kurie atvyko su tėvais), nepaisant tragikomedijos vėjavaikiško ir jaunatviško pasakojimo, didžioji dauguma auditorijos – prisiminimų vedami suaugusieji: Vudstoko ir pirmosios pankrokiškos kultūros karta.
Galbūt netgi trūko jaunų veidų. Juk jie vieną dieną turės tausoti kultūrinį paveldą. Juk tai jiems turėtų būti įdomios pirmosios meilės patirtys ir galbūt kokios jos ironiškai keistos šiandien.
S.Šaltenio humoro apie tarpukario Lietuvos kaimą bei režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtų poetiškų kinematografijos kompozicijų ir to malonaus antikvarinio šnarpštesio tiek išvysti, tiek pasiklausyti auditorija rinkosi net 12 Lietuvos miestų: kino seansas vyko Vilniuje, Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir dar kituose 7 Lietuvos miestuose.
Na, ir pats filmas yra ne tik apie nekaltą vaikystę ir dar milijoną kartų pasirodančią ekranuose karvę, kadaise tiek daug simbolizavusią turto ir galios kaime, tačiau ir apie dviejų šeimų portretus, santykius ir kasdienybės rūpesčius. Drįsčiau teigti, jog istorijos linijoje žiūrovai išvys labai daug šiandienos veidų: trukdančių, pavaldžių pinigams, atgailaujančių, tačiau ir atleidžiančių (pastarųjų kiek mažiau). O tai tik darsyk patvirtina, jog, nors ir kino efektai, muzikinė aranžuotė ir žargonas per amžius pasikeitė, užtat tikrasis menas, kaip ir mūsų esybės, – bemaž nepakito.
Malonu išvysti dar vieną, galbūt ir nepremjerinį, kūrinį, tačiau lietuvišką, kuriame nereikia erzinančiai klausytis komercinių juokelių apie „ne tą galą“ ar stebėti dešimtis minučių besiliejantį kraują besiklausant kulkų kauksmo scenų.
Šis kūrinys – dailiai plaukiantis teatriškai išpildytas neįkyrus siužetas su pašaipa kiekvienam iš mūsų, skirtas ne tik visiems sodžių kaimynams – Kaminskams, bet, greičiausiai, visiems lietuvaičiams, išsiilgusiems mamos uždraustos riešutų duonos, pirmosios Tėviškėj užmirštos meilės ar dar kažko jaukaus…
Tiesa, visi kvietimai buvo rezervuoti, bet žiūrovų salėje – stigo… Vadinasi, pristigo žiūroviško atsakingumo.
