ajc Apklausą parengė jaunoji žurnalistė Agota Kuznecovaitė (9,5 m.)
„Dar bijau, kai tėtis naktį knarkia“
Visi žmonės turi kažkokių baimių. Vieni bijo mažiausio voro, kiti didžiausios meškos. Vieni bijo tamsos, kiti griaustinio ir žaibo. Dar kiti bijo išgalvotų personažų. Vedama smalsumo, ko bijo už mane mažesni vaikučiai, apklausiau 27 vaikus nuo 3 iki 6 metų.
Kiekvienam uždaviau klausimą „Ko tu labiausiai bijai?“ arba „Kokia tavo didžiausia baimė?“. Mažiausieji dažniausiai bijojo vorų, o didesnieji – gyvačių.
„Aš labiausiai bijau gyvačių ir dar kai žiūriu filmuką – raganų“, – pasakojo Aronas (5 m.).
Broliukai Motiejus (6 m.) ir Herkus (3 m.) labiausiai bijo tamsos.
Mergytė Elija (6 m.) sakė: „Aš bijau raganos, nes kažkada ją susapnavau, o po tokio sapno norėjosi tik šokti į tėvų lovą!“, dar pajuokaudama pridūrė: „Dar bijau, kai tėtis naktį knarkia.“
Pati mažiausia apklausos dalyvė Dilara (3 m.) čiauškėjo: „Aš bijau lapės, vilko ir meškos!“.
Tarp visų buvo ir drąsuolių! Jie nieko nebijo. Dar buvo atsakymų tokių kaip: „Bijau, kad katinas apdraskys!“, „Bijau monstrų“, „Bijau zombių“, „Bijau pabaisų ir baubų“.
Man daryti apklausą labai patiko. Vaikai noriai bendravo, o man teko prisiminti mažylių kalbą. Apibendrindama galiu teigti, kad neišvengiama yra bijoti, nors ir sakome „Nieko nebijau“, vis tiek kažko bijom.
Po berniuko nuotr.
„Aš labiausiai bijau gyvačių ir dar kai žiūriu filmuką – raganų“, – sako Aronas (5 m.).
Agotai padėjo vyresnė kolegė Ilona Cibulskaitė
Vaikų baimės – vidinio mažylio pasaulio veidrodis
Vaikystė – vienas emocionaliausių gyvenimo tarpsnių. Jo metu mažieji susipažįsta su aplinka ir patiria daugybę naujų dalykų, kartu išgyvendami visą puokštę emocijų: džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę. Anot psichologės Elenos Mickevičienės, baimės jausmas yra normalus reiškinys, dažniau išgyvenamas mažų vaikų ir taip atspindintis jų psichologinės raidos etapus.
Vis dėlto ignoruoti šio jausmo nepatariama. Mat jis atskleidžia vaiko būseną ir perteikia informaciją apie mažylio savijautą bei išgyvenimus. Specialistų tikinimu, baimė vaiką gali prislėgti ir netgi susargdinti, todėl patariama tinkamai reaguoti į savo atžalų baimes ir padėti su jomis susitvarkyti.
Pasidomėjome ikimokyklinio amžiaus vaikų mamyčių ir tėvelių, su kokiomis baimėmis susiduria jų atžalos, kaip šie padeda jas įveikti.
Paaiškėjo, kad dažniausiai mažiausieji bijo tamsos ir vorų. Mažametį auginanti Vilija mano, kad „paprastai vaikai tamsos bijo, nes mamos ar močiutės juos prigąsdina sakydamos, jog ten baubai slepiasi, tad visas baimes vaikams patys tėvai „įvaro“. Mano vaikas neturi baimių, tik vorai jam yra šlykštūs dėl ilgų plonų kojų“.
Vilijai antrina ir kitos mamos, kurių vaikai bijo tamsos, nes yra prigąsdinti kitų vaikų, kad tamsoje neva gyvena baubų. Štai penkiamečio mama Emilė tikina nuo mažens savo vaikui aiškinusi, jog baubai neegzistuoja, bet kiti vaikai darželyje ar kieme jam pripasakoja, kad tamsoje gyvena baubas: „Todėl mano vaikas net į tualetą neina, jeigu koridoriuje neįjungta šviesa. Aš jam pasakau, kad jokių baubų nėra, rodos, jau lyg ir supranta, bet vos daugiau pabendrauja su kitais mažamečiais, vėl grįžęs namo pasakoja, kad vienas ar kitas vaikas sakė, kaip tamsoje ateina baubas.“
Mažametės mama Gerda įsitikinusi, kad su vaikų baimėmis galima susidoroti panašiu principu kaip ir jas sukeliant, t. y. kaip vaikui pripasakojama apie baubus ir kitas baisybes, taip gražiai ir jam suprantamai galima paaiškinti, jog baubų nėra, jog tai tik pasakų herojai ir panašiai. Gerdos teigimu, su vaiku reikia bendrauti, užsiimti ir kantriai viską paaiškinti, nes gąsdinimas yra lengviausias, bet tikrai ne pats tinkamiausias auklėjimo būdas.
Specialistai taip pat sako, kad vaikų gąsdinimai baubais, piktomis tetomis ar dėdėmis, policija mažiesiems gali sukelti nepagrįstų baimių, kurios vystantis asmenybei turi ilgai išliekančių neigiamų padarinių.
Psichologo Alfredo Adlerio tikinimu, „baimė praryja tiek daug emocijų, kad jų ima nepakakti kitiems jausmams reikšti“, todėl dingsta daugybė teigiamų emocijų, išgyvenimų, slopsta gyvenimo pilnatvės pajautimas.
Sakoma, kad baimės randasi iš karčios patirties, skausmingai išgyvento pirmojo susidūrimo su vienu ar kitu baimės sukėlėju. Mūsų apklaustos mamos teigia, kad kai kurie vaikai bijo senų žmonių.
Pasak Miglės, jos vaikas, vos pamatęs seną žmogų, iškart sureaguoja ir atsitraukia, o jeigu dar šis turi barzdą – mažylis netgi pravirksta. Specialistų nuomone, tokią baimę gali sukelti išgyventa nemaloni patirtis su vyresnio amžiaus asmeniu arba kažkokios skaudžios asociacijos, kurias vaikui sukelia senas, barzdotas žmogus.
Viena mamytė sako, kad jos vaikas bijo Kalėdų Senelio, kodėl – sunku paaiškinti, pasak mamos, mat ir išvaizda, ir balsas vaikui kelia ne susižavėjimą, o baimę.
Mama Sandra, nors gyvena kaime, tikina, kad jos dvimetė dukra bijo burzgiančio traktoriaus, nors kol šis stovi neužvestas, mažylei patinka.
Nemažai vaikučių bijo žaibo, o štai mama Eremita teigia, kad jos atžala bijo lietaus. Mažametį auginanti mama Aušra sako nesuprantanti, iš kur radosi vaiko baimė… klozetui. Mažylio mama Deimantė atvirauja apie vaiko baimę plaukams, pamatytiems, pavyzdžiui, vonios kambaryje ant grindų.
Irma, auginanti trejų metukų mergytę, kalba apie automobilių baimę, nors, mamos teigimu, mergaitė nėra turėjusi jokio skaudaus įvykio, susijusio su automobiliais.
Mažylių margaspalviame gyvenime yra pačių įvairiausių baimių. Vienos jų lengviau paaiškinamos ir nuspėjamos, kitos – sunkiau, tačiau, pasak psichologų, visos baimės turi vienokią ar kitokią atsiradimo priežastį. Geriausias būdas jas įveikti – atvirai ir nuoširdžiai su vaiku pasikalbėti, jį išklausyti ir kantriai bei suprantamai paaiškinti.
Zitos Stankevičienės nuotr.
