Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinės Gytė Augustinaitytė ir Liepa Svirskaitė lapkričio 14–15 dienomis dalyvavo Vilniaus universiteto studentų korporacijos RePublica rengiamos Jaunųjų politologų mokyklos pirmoje sesijoje. Gytė ir Liepa – vienintelės šių metų Jaunųjų politologų mokyklos dalyvės iš Alytaus. Jos abi – ir Jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narės. Skaitykite G.Augustinaitytės įspūdžius.
Linas Kojala: „Matykite Lietuvą kaip galimybių šalį“
Viskas prasidėjo spalio 19 dieną, kai užpildžiau anketą į Jaunųjų politologų mokyklą. Nuoširdžiai sakau, šios registracijos paskelbimo laukiau labiau nei bet kuris kitas vaikas Kalėdų ir tėvams gerokai piniginę patuštinančių dovanų po egle.
Kiekvieną dieną tikrinau elektroninį paštą, gal kartais jau bus atsakymas. Įsivaizduokite, lapkričio 4 diena. Grįžta devintos klasės moksleivė po septynių pamokų namo, kalbėdama, kaip lėtai jai šiandien ėjo pamokos, ir niurzgėdama sau po nosimi, kad rytdienai užduota daug namų darbų, trenkia kuprinę ant šalia durų esančios kėdės ir drėbteli ant lovos.
Diena apsiniaukusi, tamsi ir nieko gero nežadanti. Atrodo, niurzgėjimas baigėsi, namuose nusistovi tyla, ir tada staigus energijos antplūdis priverčia ją pašokti nuo lovos. Ir tai buvau aš. Gavau laišką, kuriame buvo sveikinimas, kad patekau į Jaunųjų politologų mokyklą.
Lygiai po dešimties dienų mes drauge su Liepa Svirskaite išvykome į pirmąją Jaunųjų politologų mokyklos sesiją. Neslėpsiu, jaudulio tikrai buvo, bet gana tvirtai pasitikėjau savimi. Kaip ir priklauso pradžioje, vyko mokyklos atidarymas, pasirašėme sutartis ir po šios dalies prasidėjo tikrasis veiksmas.
Vilius Mačkinis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, čia pat baigęs ir politikos mokslų bakalauro programą. Geras atrodo, linksmas, tikrai įdomus žmogus, bet jo paskaita ,,Kas yra (politikos) mokslas?“ buvo sunkiai suprantama, be galo daug filosofijos, tačiau kelios jo išsakytos tezės man visai patiko.
„Atvirumas, kritinis mąstymas ir diskusijos yra būtinos norint atrasti tiesą“. Ši tezė man galbūt sukėlė daugiausia apmąstymų. Ir ne dėl to, kad frazė nėra teisinga, bet dėl to, kad pernelyg gerai atspindi mano, o gal ir mūsų visų, aplinką.
Paskaitos temą jis stengėsi perteikti per serialus, knygas ir, aišku, su visokiausiais įmantriais žodžiais, kurių mes nė vienas nenaudojame kasdien. Koreliacija – ryšys tarp kintamųjų. Ir tai buvo vienas geriausiai įsiminusių žodžių, kuriuos išgirdau per tą paskaitą.
Pasakodamas apie mokslą, V.Mačkinis paminėjo Davidą Hume‘ą ir įvardijo mokslo taisykles. Paskutinė man patiko labiausiai: mokslas yra pagrįstas faktais, bet ne normomis. Faktas, kad Mėnulis yra Žemės palydovas, bet kas žino, gal kitoje galaktikoje tokių planetų kaip Žemė, kuriose bėgioja milijardai mažų būtybių, yra ne viena ir ne dvi. Normų mokslui nenustatysi, jis plėsis ir plėsis, mūsų žinių spektras irgi taip pat niekada nenustos didėti.
Vėliau vyko susipažinimo žaidimai, jie leido šiek tiek pažinti vieniems kitus ir atsipalaiduoti po paskaitos.
Po pietų lankėmės Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose. Ne Viena, bet visai gražu ir tikrai labai skiriasi nuo kitų mokymo(si) įstaigų. Ir kiek ten iš tikrųjų visko daug: kiemeliai, bažnyčia, įvairių visokių auditorijų, kabinetų, jaukių poilsio erdvių. Mes pamatėme labai nedidelę dalį viso universiteto, o man jau patiko.
Grįžę į Vokiečių gatvę stebėjome diskusiją, kurioje dalyvavo organizacijos „Žinau, ką renku“ atstovė Rugilė Andrejevskytė, „Baltųjų pirštinių“ vadovė Marija Šaraitė ir vienas iš grupės „SKAMP“ įkūrėjų Vilius Alesius. Ši diskusija buvo geriausia pirmosios dienos veikla. Taip ramiai, gražiai ir be didelių nuomonių susikirtimų valandos diskusija labai gerai pavyko.
Tema ,,Kaip socialiai atsakinga veikla skatina pilietiškumą“ tikrai buvo išplėtota, į visus kilusius klausimus diskusijos metu sklandžiai ir užtikrintai atsakyta. Taip pat sužinojau daugiau apie „Žinau, ką renku“ veiklą, tą patį pilietiškumą pamačiau kitaip ir iš visų pusių.
Penktadienio rytas buvo sunkus, miego trūkumas vis dėlto daro savo. Tačiau visas negatyvias ir sunkias mintis prablaškė ryte vykęs naujienų aptarimas. Prieš sesiją gavome privalomos ir rekomenduojamos literatūros sąrašus, rytinėje veikloje kaip tik ir kalbėjome apie privalomus perskaityti tekstus.
Aptarėme Donaldo Trumpo apkaltos procesą, kaip jam tai gali pakenkti ar, priešingai, padėti artėjančių rinkimų metu, Honkonge vykstančius protestus ir jų svarbą. Grupėse diskusijos buvo įdomios, skirtingo amžiaus ir skirtingų pažiūrų žmonės susirinko į vieną vietą ir net gražu buvo žiūrėti, kaip etiškai jie stengiasi įrodyti savo tiesą.
Po trumpos pertraukėlės klausėmės Viliaus Bartninko paskaitos ,,Aristotelis zombių apokalipsėje, arba filosofinis gidas, kaip išgyventi seriale „The Walking Dead“. Štai čia buvo mažoji sesijos bomba, didžioji bus dar vėliau. Dar niekada nebuvau mačiusi taip gerai pasiruošusio žmogaus ir sunkią informaciją perteikiančio taip lengvai. Toks jausmas, lyg serialas buvo pastatytas pagal Aristotelio mintis.
„Jei Lietuvoje įvyktų apokalipsė, maukit į Trakų pilį“– štai taip jis mus drąsino, kad dar turėtume šansą išgyventi. Dar pasakė, kad ir kalėjimuose būtų visai gerai. Paskaitą užbaigė keliomis, tikrai sudominusiomis mintimis: „Aristotelis kaip raktas suvokti politiškumo sąvoką seriale“ ir ,,Zombių apokalipsė kaip paradoksalus iššūkis politiškumui.“ Tiek viena, tiek kita kelia daug klausimų mums, išgirdusiems paskaitą, o kaip jums, kurie jos negirdėjo?
Teko aplankyti ir Rytų Europos studijų centrą, įkurtą Lietuvos politologo Lino Kojalos. Ramiu žingsneliu eidama į pastatą sužinojau, kad galbūt susitiksime ir patį įkūrėją. Susitikti Liną buvo viena iš svajonių ir tai buvo didžioji penktadienio bomba. Įėjome į centro vidų, ant stalo pamačiau keturias korteles, o ant pirmosios užrašą ,,Linas Kojala“. Kas ant kitų trijų, net nepažiūrėjau, man užteko pirmosios. Nereikėjo ilgai laukti ir iš antro aukšto nusileido pats Linas. Nors svajonės išsipildymas truko apie 20 minučių, tai buvo kažkas tokio. Kiekvienas toks susitikimas su socialiniuose tinkluose sekamu žmogumi suteikia daug motyvacijos tobulėti mėgstamoje srityje, bent jau man. Kalbėdamas apie savo kelią į žinomumą jis pasakė: „Esu dėkingas dviem žmonėm, Vladimirui Putinui ir Donaldui Trumpui, jie padėjo man karjeroje.“
O kita jo pasakyta frazė man įstrigo dar labiau: „Matykite Lietuvą kaip galimybių šalį.“ O pagalvojus, taip ir reikia. Lietuvoje dar nėra daug organizacijų, kurios yra užsienio valstybėse, ir mes galime būti vieni iš tų, kurie jas įkurs, tik reikia pastangų, o galimybių tikrai bus.
Paskutinė sesijos dalis – uždarymas. Užpildėme refleksiją ir atsisveikinome iki gruodžio 12 dienos, kai vėl visi susirinksime į VU TSPMI auditorijas.
Buvo gana liūdna. Ir ne tik dėl to, kad atsisveikini su naujais draugais, bet dar ir dėl to, kad reikia grįžti į mokyklą. Mokykloje tikrai nėra blogai ir nėra sunku, bet ten nesimokai to, ko nori mokytis, ten tiesiog mokaisi sudarytą programą.
Dar praėjo tik kelios dienos, o aš jau pasiilgau sostinės, jaunų žmonių kursavimo gatvėmis, begalės kavinių ir restoranų, galų gale tarp gatvių pakabintų lempučių. Bet nieko, netrukus sugrįšime ir dar tikrai ne vieną kartą!
Gytė Augustinaitytė