Jaunųjų žurnalistų kursai: „Mankštinam kojas ir baigiam burbėti, kad „Alytuje nieko nėra…“

Pastaruoju metu tapo populiaru keliauti ir viešojoje erdvėje dalytis kelionių įspūdžiais. Didžioji dauguma leidžiasi į svečias šalis, nemažai keliauja po savo šalį ir tik mažuma pasirenka geriau pažinti savo miestą. Vieną dieną Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų vyr. medijų mokytoja Rūta Jasionienė paklausė, o ką Alytuje galima pasižiūrėti su paaugliais, kad šį tą sužinotum apie miestą ir būtų veiksmo. Sako, dažnai išgirstanti, jog Alytuje nieko nėra. Žinoma, Alytus negali pasigirti kokia pilimi, ištaigingu ir kvapą gniaužiančiu senamiesčiu ar žagsėti iš nuostabos užsukus į viduramžių rūmus. Tačiau ir be šių puikybių yra ką pamatyti, sužinoti ir aktyviai praleisti laiką – reikia tik noro. Šiandien sakantiems, jog Alytuje nieko nėra, Alytaus turizmo informacijos centras siūlo 10 vietelių, kurios turėtų sudominti paauglius ir papildyti jų žinias apie miestą.

Alytų galima pažinti keliaujant pėsčiomis (dar niekam nepakenkė atsiplėšti nuo kompiuterio, pamankštinti kojas ir pravėdinti galvą), važiuojant riedučiais ar riedlente (jei esate įgudęs tai daryti, nes vien tik žinojimo, kaip jais naudotis, šiuo atveju nepakaks) arba smagiai minant dviratį. Šiai miesto pažinčiai geriausiai tiktų pėsčiomis arba dviračiu.

Prieš pradedant kelionę šiek tiek informacijos apie Alytų. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos miestas, pirmą kartą paminėtas dar XIV amžiuje. Kadais Žygimantas Augustas Alytų, kaip savo meilės ženklą, buvo padovanojęs Barborai Radvilaitei. Dar Alytus vadinamas Baltosios rožės miestu, nes jo herbe puikuojasi ši gėlė. Šiandien tai vienas žaliausių miestų šalyje – daugiau kaip 33 proc. miesto teritorijos užima žalieji plotai (parkai, skverai, gėlynai). Didžiausia Lietuvos upė – Nemunas – miestą dalija į dvi dalis: Pirmąjį Alytų (dešinys upės krantas) ir Antrąjį (kairys krantas). 1919 metais, vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, vasario 13-ąją Alytuje ant tilto buvo nušautas pirmasis šių kovų karininkas Antanas Juozapavičius.

Alytaus piliakalnis

Geriausia kelionę pradėti ten, kur miesto pradžia, – prie Alytaus piliakalnio, į kurį būtina užkopti. Būtent nuo piliakalnio viršūnės atsiveria nuostabi miesto panorama. Beje, XIV amžiuje ant piliakalnio stovėjo medinė pilis. Papėdėje teka Alytupio upelis, davęs pavadinimą miestui.

Jei tikėsime legenda, labai labai seniai kunigaikštis Alyta įsimylėjo vaidilutę Mirgrausėlę. Kai jis žuvo kovoje su priešais, vaidilutė taip graudžiai verkė, jog iš jos ašarų pradėjo tekėti upelis. Žmonės, žinodami, ko ji taip raudojo, upelį pavadino Alytupiu (Alyta + upelis = Alytupis), o greta įsikūrusį miestą – Alytumi.

Dar pasakojama, jog neatmenamais laikais ant piliakalnio gyveno milžinas Smakas, kurio vienintelis maistas buvo vaikai iki devynerių metų (milžino manymu, jų kauliukai buvo minkšti ir lengvai sukramtomi, vyresnių kaulais galima buvo ir paspringti): vieną jis rijo pusryčiams, tris pietums ir vieną vakarienei.

Blogai baigėsi tam milžinui: miesto gyventojai pasikvietė burtininką, šis užkeikė Smaką, po juo prasivėrė kalno žemė ir jis prasmego. Kas ten žino, gal ir šiandien tūno Smakas piliakalnio kalne ir riebiu pirščiuku krapšto skylę, kad galėtų išsilaisvinti.

Šmirinėjant po piliakalnį ir aplink – būtina iš Alytupio upelio pasiimti akmenuką, nes tai geros nuotaikos akmenukai. Parsineši jį namo, pasidedi į rašomojo stalo stalčių ir pamiršti. Kai bus liūdna, prisimeni, pasiimi, palaikai rankoje, pagalvoji apie kelionę – nuotaika kaipmat pasitaiso.

Idealus variantas – surasti titnagą, kuris nuo 2015 metų laikomas Lietuvos nacionaliniu akmeniu. Tais metais jis minimalia balsų persvara nurungė gintarą.

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas

Šis tiltas dar vadinamas Baltosios rožės tiltu. Jo aukštis 38,10 m ir tai aukščiausias tokio pobūdžio tiltas mūsų šalyje. Atidžiai pasižiūrėjus galima pamatyti, kad dalis tilto yra iš akmenų.

Tai senojo tilto liekanos. XIX amžiaus pabaigoje šioje vietoje stovėjo akmeninis geležinkelio tiltas, kuris atsitraukiančios carinės armijos per Pirmąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas, tai nutiko 1915 metais. Miestą užėmę vokiečiai, vietoje susprogdinto per 63 dienas (nuo 1915 metų rugsėjo 24 dienos iki lapkričio 25 dienos) pastatė medinį, kuris tarnavo daugiau kaip dešimtmetį. Vėliau išardytas kaip nesaugus.

Dabartinis oficialiai atidarytas 2016 metais. Prie tilto pastatyta originali Vlado Kančiausko skulptūra „Obels žiedas“. Stovint ant Baltosios rožės tilto, pasimato visa Alytaus piliakalnio didybė.

Sportas – sveikata

Dainų slėnio teritorijoje, nusileidus žemyn nuo Baltosios rožės tilto, įrengta treniruoklių aikštelė. Čia galima pamiklinti kūną, kad būtų smagesnė tolesnė kelionė Sveikatos taku link miesto. Beje, pakeliui, prie Didžiosios Dailidės ežero, taip pat yra įrengta treniruoklių aikštelė.

Poilsiui labai tiks pakrantėje stovinčios pavėsinės. Galima neskubant užkąsti, duona pavaišinti plaukiojančias antis ar gulbes. Dailidės ežerai, mat dar yra ir Mažasis Dailidės ežeras, – Nemuno senvagė.

Senoliai porina, kad kadaise ežerų vietoje, kuriuos dabar skiria pylimas, stovėjo pats dailiausias apylinkių dvaras. Kas tik pamatydavo kunigaikščio dvarą, negalėjo atsistebėti jo didumu, negalėjo atsigrožėti jo šviesumu.

Dėl to jį praminė Dailiuoju Dvaru, Dailide, dėl to jis taip išgarsėjo; dėl to ir jo valdovą kunigaikščiu Dailide vadino. Pražudė kunigaikštį ir jo dvarą godumas bei žiaurumas, o iš prakeikto debesies pliūptelėję vandenys sugriovė ir paskandino dvarą. Nuo to laiko žmonės atsiradusį ežerą Dailide praminė.

Laisvės angelo paminklas

Tai svarbiausias miesto paminklas. Jis skirtas žmonėms, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jo autorius Antanas Aleksandravičius. Pirmą kartą Laisvės angelo paminklas buvo pastatytas 1929 metais. Po penkerių metų į jį trenkė žaibas ir paminklo skulptūra subyrėjo. 1937 metais buvo atstatyta.

Pasakojama, kad angelo skulptūrai pozuoti skulptorius prikalbino jauną gražią gimnazijos mokytoją. Kiek tame yra tiesos ar melo, šiandien jau sunku pasakyti. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvai netekus nepriklausomybės buvo naikinami bet kokie buvusios laisvės ženklai. Šio likimo neišvengė ir Alytaus Laisvės angelas – praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje jis buvo nugriautas. Dabartinis, atkartojantis pirmąjį paminklą, miestą papuošė 1991 metais. Greta yra Miesto sodas, garsėjantis rožynais ir fontanu.

Memorialas „Nurimęs varpas“

Netoli Laisvės angelo paminklo ir aikštės, Kurorto parko skverelyje, stovi labai įdomus ir originalus paminklas – „Nurimęs varpas“. Išskirtinis tuo, jog į jį galima įeiti! Tai pagarbos ir atminimo ženklas žmonėms, kurie po Antrojo pasaulinio karo žuvo tremtyje, buvo nukankinti kalėjimuose, Dainavos apygardos partizanams, taip pat 1941 metų birželio 22–28 dienų Lietuvos kariuomenės sukilėliams.

Netoli memorialo įrengta lauko muzikos instrumentų aikštelė. Retas atsispiria pagundai išbandyti savo muzikinius sugebėjimus. Išsijuosę muzikuoja net ir tie, kuriems vaikystėje numindė ausis dramblys, ir dabar visiškai neturi klausos.

Vaikų poeto Anzelmo Matučio memorialinis muziejus

Muziejus įkurtas name, kuriame 1961–1985 metais gyveno poetas. Beje, tikroji A.Matučio pavardė buvo Matulevičius. Ir tai tik viena įdomybė iš šios spalvingos asmenybės gyvenimo.

Kitas sužinosite apsilankę muziejuje. Namo antrame aukšte išsaugotas poeto darbo kambarys. Kitame kambaryje įrengta ekspozicija pasakoja apie rašytojo kasdienį gyvenimą. Įvairūs eksponatai ir fotografijos byloja apie tolimas keliones (poetas labai mėgo keliauti) ir meilę gamtai. Muziejuje galima sudalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose. Kitapus gatvės A.Matučio parką puošia žaismingi mediniai poeto kūrinių personažai. Nepakartojamos asmenukės garantuotos!

Alytaus kraštotyros muziejus

Tik nereikia pradėti raukytis išgirdus šį pavadinimą. Nuostabus muziejus! Įrengtas moderniai, čia nerasite senovinių vitrinų, po storais stiklais slepiančių eksponatus. Miesto istorija pasakojama įdomiai ir originaliai, gausu išmaniųjų technologijų. Pamatysit, kaip kadų kadaise atrodė Vilniaus gatvė, Alytuje buvusią karčiamą, galėsite ant jos palangių paskaičiuoti muses ir pagailėti graudžiai bliaunančio berniūkščio. Nepatingėkite išsiųsti elektroninį atviruką draugams, tėvams ar sau su senais miesto vaizdais. Nepamirškite pasidaryti asmenukių. Puikiai laiką praleisti įvairiausiuose edukaciniuose užsiėmimuose.

Netoli muziejaus stovi 1830 metais pastatyta Šv. Angelų Sargų bažnyčia, jos šventoriuje palaidotas Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas, žuvęs Lietuvos nepriklausomybės kovose.

Buvusi sinagoga ir rabino namas

Esame įpratę, kad miestus, miestelius ir kaimus puošia bažnyčios. Tačiau akiratį reikia plėsti. Alytuje, Kauno gatvėje, yra ir sinagoga – tai buvę (nes šiuo metu neveikia) žydų maldos namai. Manoma, jog medinė sinagoga čia buvo pastatyta 1856 metais. Jos vietoje XIX amžiaus pabaigoje pastatyta mūrinė. XX amžiaus pradžioje Alytų niokojo dideli gaisrai. Sinagoga išliko ir buvo atstatyta. Tačiau yra nuomonių, kad 1911 metais ji buvo tiesiog pastatyta. Šalia jos tais pačiais metais pastatytas rabino namas. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga nebuvo susprogdinta.

Dabar čia vyksta remonto darbai.

Jaunimo parkas

Šiame parke įrengtas ekstremalaus sporto mėgėjams riedlenčių parkas (11 rampų ir parkūro aikštelė). Jis vienas geriausiai suprojektuotų ir įrengtų tokių parkų Lietuvoje. Galima išbandyti arba smagiai akis paganyti. O ir pačiame parke įdomu pavaikštinėti, pasižvalgyti į labai įdomias ir originalias skulptūras.

Moterties upelio pralaida-tunelis

Rasti sunkoka, bet verta. Pirmiausia reiks patekti į sodų bendriją „Nemunas“, už jos – šmurkštelti į Muiželėnų mišką. Einant miško keliu reikia atidžiai klausytis, išgirdus šniokščiant upelį, išsukti iš kelio ir leistis šlaitu žemyn. Tačiau ne strimgalviais, o atsargiai! Apačioje atsivers nuostabus vaizdas – tai Moterties upelio pralaida (liaudyje vadinama tuneliu).

Iš kur tokia įdomybė miške? Tiesiant geležinkelį link tilto (šiandien Baltosios rožės tiltas) šis upelis tapo savotiška kliūtimi, kurią reikėjo pašalinti – buvo nutarta statyti pralaidą, taip papildomai dar ir sutvirtinti šlaitus. Pralaida sumūryta iš tašytų akmenų.

Drąsesnieji gali nerti į ją ir prasieiti į 61,94 m tunelio tamsą (pati pralaida ilgesnė – 75,05 m), stebint ten gyvenančių šikšnosparnių budrių akių. Vietos turi užtekti visiems: ir šikšnosparniams, ir vietinėms varlėms, ir keliautojams, nes pralaidos plotis 3,17 m.

Tik eikite atsargiai, nes viduje yra 10 apie 0,2 m aukščio žemėjančių laiptelių, kad pristabdytų srovės greitį. Todėl nenuostabu, kad vieno tunelio galo aukštis nuo kito skiriasi beveik 2 metrais: aukštupyje yra 5,03 m, žemupyje – 7 m.

Atidžiau pasidairius netoli tunelio galima pamatyti čia kadais (šiandien jau byrančią) įrengtą drenažo sistemą. Viename iš pralaidos skliautų yra iškalta data 1897. Tiesa, reikia gerai įsižiūrėti, mat paskutinis datos skaičius iš 6 perkaltas į 7.

Patarimas

Tokiu pavadinimu lankytinos vietos Alytuje nėra. Kol kas… Bet kas ten žino – ateityje gal ir bus. Šiandienis pasakojimas – Alytaus pažinimo pradžiamokslis. Kiekvienas gali susidaryti savo kelionės maršrutą, tik reikia nepatingėti ir internete panaršyti puslapyje www.alytusinfo.lt. Jame rasite daugybę įvairių lankytinų vietų bei pramogų. Ir dar – rekomenduojame mobiliąją aplikaciją „Visit Alytus“. Ją galima parsisiųsti iš App Store arba Google Play parduotuvės. Tai bus jūsų asmeninis gidas keliaujant po Alytų trimis maršrutais: pirmasis – pažintinis, antrasis – skirtas objektams, susijusiems su meilės istorijomis, trečias – dviratininkams.

Smagių kelionių po Alytų!

Birutė Malaškevičiūtė

Alytaus turizmo informacijos centro vyr. turizmo specialistė, gidė

Straipsnio publikacija laikraštyje „Alytaus naujienos“

Nuotraukos: