Mitinge dalyvavau ir aš, buvo šalta, bet verta. Iš Alytaus į mitingą vyko penki mokiniai: du iš Panemunės progimnazijos ir trys iš Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos. Susibūrę kartu apie aštuntą valandą ryto išvažiavome į Vilnių. Kelionė neprailgo, svarstėme, ar ministrė pasirodys. Mat su mokytojais trečiadienį nesiteikė kalbėti, manėme, tikrai ir su mokiniais nesileis į kalbas.
Virpančiomis kojomis ėjome Seimo rūmų link, kur turėjo prasidėti mitingas. Buvome susitarę susitikti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir visi kartu mitinguoti prie Seimo, vėliau prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
Kai įėjome į biblioteką, visi pradėjo žiūrėti į mūsų plakatą, pasigirdo bruzdesys ir tylus organizatorių pasakymas: „Šį šūkį skanduosime eidami.“ Kas tik įeidavo į biblioteką, atkreipdavo dėmesį į mūsų plakatą. Viena bibliotekos darbuotoja, perskaičiusi užrašą, priėjo prie mūsų ir pasakė: „Jūs šaunuoliai, sėkmės jums, nepasiduokit ir tik nesušalkit.“
Netrukus visi išėjome į lauką ir sustojome aikštėje prie Seimo rūmų. Staiga sugužėjo labai daug žurnalistų su kameromis. Ant mikrofonų matėme užrašus: 15min.lt, TV3, LRT, Info TV, „Lrytas“ ir t. t. Kas iš ko spėjo, tas iš to ėmė interviu. Ir iš alytiškių du interviu spėjo paimti. Iš manęs Info TV, iš Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinio – „Lrytas“.
Organizatoriai pradėjo kalbėti per savo mikrofoną, sveikino visus ir dėkojo, kad tokią šaltą dieną čia susirinko daugiau žmonių, negu jie tikėjosi.
Linkėjome vieni kitiems pasiekti savo tikslus: išsikviesti ministrę ir užduoti rūpimus klausimus, parodyti, kad mums rūpi mokytojai bei mūsų pačių ateitis. Mus sveikino svečiai, sakė, jog esame šaunuoliai, kad parodome, jog Lietuvoje pilietiškumas egzistuoja ir mums jau nereikėtų laikyti pilietiškumo egzamino.
Po visų sveikinimų ir dėkojimų mums, moksleiviams, pajudėjome link Švietimo ir mokslo ministerijos. Eidami gatvėse skandavome šūkį, skambėjo Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“, Gyčio Paškevičiaus „Mano kraštas“ ir kitos dainos apie tėvynę. Buvo taip gražu… Dar niekada nemačiau tiek daug susivienijusių mokinių vienoje vietoje, turinčių bendrus tikslus. Praeiviai sustodavo, pažiūrėdavo, nusišypsodavo. Keli ir pasakydavo: „Kokie jūs šaunuoliai.“
Ėjome pro renovuojamą namą, prie kurio ant pastolių stovėjo statybininkai, jų paklausėme, ar palaiko mus. Su didele ir plačia šypsena atsakė: „Visu šimtu procentų.“ Toks geras jausmas viduje, kai eini daryti to, kas svarbu visai valstybei, ir visi aplinkiniai tave tik skatina judėti į priekį, nesustoti, nepasiduoti.
Atėję prie Švietimo ir mokslo ministerijos sustojome po langais ir iškėlėme plakatus į viršų, kad mokytojai, kurie nakvojo per naktį ministerijoje kažkokiuose miegmaišiuose ant grindų vien dėl to, kad ponia Petrauskienė nesileido į derybas, pamatytų ir pajaustų mūsų palaikymą. Visi mokytojai fotografavo, džiaugėsi. Mojavome vieni kitiems.
Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys buvo pakviestas pasakyti kalbą. Prieš dieną jis savo pasisakymą buvo nusiuntęs organizatoriams. Jiems nepatiko vienas sakinys: „Ministerijai geriau vadovautų mokykloje dirbanti valytoja, nes turbūt daugiau supranta apie mokyklas nei jūs, ministre.“
Mes jį raginome vis tiek tą sakinį pasakyti, nes tai yra žiauri tiesa. Pažėręs kritikos jis pasakė: „Bet visada reikia ieškoti teigiamų dalykų. Visa Lietuva gali džiaugtis, jog ministrė vis dėlto turi sąžinę ir net gėdos jausmą, nes po to, kai viešai apsimelavo, ji nebedrįsta sėsti prie derybų stalo su mokytojais. Ji nuo jų bėga. Neateina ir pas mus. Tad jei jūs sugebate tik bėgti, tai ir bėkite lauk kuo toliau iš ministerijos. Lietuvių tauta nėra asilai, kurie nuolatos temps vis didėjančią valdžios naštą. Mes esame žmonės, Lietuvos piliečiai, ir mes neleisime tyčiotis iš mokinių ir mūsų mokytojų!“ Po šio sakinio nuskambėjo šūkis ir mokinių plojimai.
Vėliau kalbėjo mokytoja iš Vilniaus, kuriai teko naktį praleisti Švietimo ir mokslo ministerijoje. Dėkodama mums, ji susigraudino. Trečiadienį mokytojai buvo pakviesti atvykti ir pristatyti problemas, iškilusias dėl etatinio mokytojų atlyginimo apmokėjimo. Atgal jie gavo tik skaičius, bet ir tai netikslius.
Kalbančioji papasakojo, kokie jausmai užplūsta daugelį mokytojų, kai tenka taip kovoti dėl savęs ir dėl mūsų, mokinių. Ji pasakė, kad šiuo metu vyksta derybos prie apskritojo stalo ir ragino palaukti pertraukos, kad akis į akį susitiktume su ministre. Mokytoja pažadėjo, kad praneš ministrei, jog esame čia. Aš manau, kad ji ir pati girdėjo, kaip mokiniai sako kalbas.
Kai mokytoja pakalbėjo, žodžio tarti buvo pakviestas švietimo ir mokslo viceministras. Jis, priešingai nei mokytoja, gražiais žodžiais, truputį per aplinkui, bet suprantamai, skatino nelaukti švietimo ir mokslo ministrės, nes derybos bus ilgos, o pertrauka nežinia kada bus. Bet vis tiek visi atkakliai stovėjome ir laukėme.
Dar vienas vilnietis moksleivis sakė: „Valstybė, kurioje mokytojo profesija nėra gerbiama, valstybė, kurioje mokytojai turi miegoti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad sulauktų kokio nors atsako. Į tokią valstybę požiūris gali būti tik griežtai neigiamas.“ Moksleivis ragino visiems ir toliau eiti už tiesą, būti vienoje pusėje.
Sugiedojome Lietuvos himną. Sulaukėme pertraukos. Pasirodo, ministrei reikėjo atskiro vardinio kvietimo. Keli mokiniai nuėjo ją pakviesti, o visi kiti lauke, kaip garsiai galintys, šaukė: „Ministre!“ Ir taip kokias tris minutes. Vos nepraradau balso, bet vis tiek šaukiau.
Pasirodė streikuojančios profsąjungos lyderis Andrius Navickas. Jis padėkojo ir pasakė, kad tai daro dėl mūsų ateities, ir užtikrintai tarė, kad mes jus ir jūsų palaikymą jaučiame, bei sėdėdami salėje girdime. Jį išlydėjome garsiais plojimais ir netrukus pasitikome ponią, dėl kurios ir susirinkome.
Jai žengus pirmus žingsnius iš ministerijos, visi sujudo, pradėjo sakyti: „O, žiūrėkit kas išėjo!“ Tik akies krašteliu spėjau ją pamatyti, nes staigiai apsupo žurnalistai. Kaip ir visada, nutaisiusi savo išraišką, kuri lyg sakytų, ko mes čia susirinkome, pradėjo atsakinėti į moksleivių užduodamus klausimus. Pabrėžiu, kad nė į vieną moksleivių klausimą nebuvo atsakyta tiesiogiai, na kaip ir visada, nieko naujo, ministrė savo stiliaus.
Moksleivei iš Elektrėnų uždavus klausimą J.Petrauskienei, ar jai negaila mokytojų, kurie visą naktį miegojo pasikloję kažkokius miegmaišius ministerijoje vien dėl to, kad ji su jais neina į derybas, jos atsakymas buvo toks: „Man labai gaila, kad mokytojai pasirinko tokią protesto formą, tai nėra konstruktyvu.“
Man tai labai gaila, kad ministrė negerbia žmonių, kurie ją sukūrė šiam postui. Ir dar labai gaila dėl to, kad ji vis dar valdo šią sritį ir kad po trylikos valandų derybų nebuvo nuspręsta dėl svarbiausio klausimo – dėl etatinio mokytojų algų apmokėjimo.
Mokytoja, kuri tiesiogiai stebėjo derybas, sakė, kad pirmas dvi valandas į pateikiamus siūlymus ministrei buvo atsakoma: „Ne.“ Aišku, gaila ir dėl to, kad kiti valdžios atstovai tiesiog tyčiojasi iš susiklosčiusios situacijos, tikras pavyzdys – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi ilgą laiką vengė komentuoti šią situaciją.
Man labai patiko vienas vyresnio amžiaus ponas, kuris tiesiai šviesiai ministrei į akis išrėžė tiesą, kad mokytojai dabar nėra gerbiami. Jis teigė, kad net sovietmečiu mokytojas buvo prestižinė profesija, mokytojas buvo švyturys. Ir tada mokytojas buvo iš didžiosios raidės. Kad daugiau tokių drąsių žmonių!
Turiu pasiūlymą. Gal pati valdžia tegul susimažina sau atlyginimus, o pinigus skiria mokytojams?
Kita vertus, mokytojai tikrai nuėjo toli, o dabar ir mes parodėme, kad nevalia atsitraukti, kad mokytojus palaiko visi.
Gytė Augustinaitytė. Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė
https://www.alytausnaujienos.lt/svietimas/mes-uz-tie-sa-mes-uz-tai-ka-mes-uz-mo-ky-ju-strei-ka