Jaunųjų žurnalistų kursai: Mes už tie­są, mes už tai­ką, mes už mo­ky­to­jų strei­ką!

Mi­tin­ge da­ly­va­vau ir aš, bu­vo šal­ta, bet ver­ta. Iš Aly­taus į mi­tin­gą vy­ko pen­ki mo­ki­niai: du iš Pa­ne­mu­nės pro­gim­na­zi­jos ir trys iš Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos. Su­si­bū­rę kar­tu apie aš­tun­tą va­lan­dą ry­to iš­va­žia­vo­me į Vil­nių. Ke­lio­nė ne­pra­il­go, svars­tė­me, ar mi­nist­rė pa­si­ro­dys. Mat su mo­ky­to­jais tre­čia­die­nį ne­si­tei­kė kal­bė­ti, ma­nė­me, tik­rai ir su mo­ki­niais ne­si­leis į kal­bas.

Vir­pan­čio­mis ko­jo­mis ėjo­me Sei­mo rū­mų link, kur tu­rė­jo pra­si­dė­ti mi­tin­gas. Bu­vo­me su­si­ta­rę su­si­tik­ti Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je ir vi­si kar­tu mi­tin­guo­ti prie Sei­mo, vė­liau prie Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos.

Kai įė­jo­me į bib­lio­te­ką, vi­si pra­dė­jo žiū­rė­ti į mū­sų pla­ka­tą, pa­si­gir­do bruz­de­sys ir ty­lus or­ga­ni­za­to­rių pa­sa­ky­mas: „Šį šū­kį skan­duo­si­me ei­da­mi.“ Kas tik įei­da­vo į bib­lio­te­ką, at­kreip­da­vo dė­me­sį į mū­sų pla­ka­tą. Vie­na bib­lio­te­kos dar­buo­to­ja, per­skai­čiu­si už­ra­šą, pri­ėjo prie mū­sų ir pa­sa­kė: „Jūs šau­nuo­liai, sėk­mės jums, ne­pa­si­duo­kit ir tik ne­su­šal­kit.“

Ne­tru­kus vi­si iš­ėjo­me į lau­ką ir su­sto­jo­me aikš­tė­je prie Sei­mo rū­mų. Stai­ga su­gu­žė­jo la­bai daug žur­na­lis­tų su ka­me­ro­mis. Ant mik­ro­fo­nų ma­tė­me už­ra­šus: 15min.lt, TV3, LRT, In­fo TV, „Lry­tas“ ir t. t. Kas iš ko spė­jo, tas iš to ėmė in­ter­viu. Ir iš aly­tiš­kių du in­ter­viu spė­jo pa­im­ti. Iš ma­nęs In­fo TV, iš Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mo­ki­nio – „Lry­tas“.

Or­ga­ni­za­to­riai pra­dė­jo kal­bė­ti per sa­vo mik­ro­fo­ną, svei­ki­no vi­sus ir dė­ko­jo, kad to­kią šal­tą die­ną čia su­si­rin­ko dau­giau žmo­nių, ne­gu jie ti­kė­jo­si.

Lin­kė­jo­me vie­ni ki­tiems pa­siek­ti sa­vo tiks­lus: iš­si­kvies­ti mi­nist­rę ir už­duo­ti rū­pi­mus klau­si­mus, pa­ro­dy­ti, kad mums rū­pi mo­ky­to­jai bei mū­sų pa­čių at­ei­tis. Mus svei­ki­no sve­čiai, sa­kė, jog esa­me šau­nuo­liai, kad pa­ro­do­me, jog Lie­tu­vo­je pi­lie­tiš­ku­mas eg­zis­tuo­ja ir mums jau ne­rei­kė­tų lai­ky­ti pi­lie­tiš­ku­mo eg­za­mi­no.

Po vi­sų svei­ki­ni­mų ir dė­ko­ji­mų mums, moks­lei­viams, pa­ju­dė­jo­me link Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos. Ei­da­mi gat­vė­se skan­da­vo­me šū­kį, skam­bė­jo Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­čiaus „Trys mi­li­jo­nai“, Gy­čio Pa­ške­vi­čiaus „Ma­no kraš­tas“ ir ki­tos dai­nos apie tė­vy­nę. Bu­vo taip gra­žu… Dar nie­ka­da ne­ma­čiau tiek daug su­si­vie­ni­ju­sių mo­ki­nių vie­no­je vie­to­je, tu­rin­čių ben­drus tiks­lus. Pra­ei­viai su­sto­da­vo, pa­žiū­rė­da­vo, nu­si­šyp­so­da­vo. Ke­li ir pa­sa­ky­da­vo: „Ko­kie jūs šau­nuo­liai.“

Ėjo­me pro re­no­vuo­ja­mą na­mą, prie ku­rio ant pa­sto­lių sto­vė­jo sta­ty­bi­nin­kai, jų pa­klau­sė­me, ar pa­lai­ko mus. Su di­de­le ir pla­čia šyp­se­na at­sa­kė: „Vi­su šim­tu pro­cen­tų.“ Toks ge­ras jaus­mas vi­du­je, kai ei­ni da­ry­ti to, kas svar­bu vi­sai vals­ty­bei, ir vi­si ap­lin­ki­niai ta­ve tik ska­ti­na ju­dė­ti į prie­kį, ne­su­sto­ti, ne­pa­si­duo­ti.

At­ėję prie Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos su­sto­jo­me po lan­gais ir iš­kė­lė­me pla­ka­tus į vir­šų, kad mo­ky­to­jai, ku­rie nak­vo­jo per nak­tį mi­nis­te­ri­jo­je kaž­ko­kiuo­se mieg­mai­šiuo­se ant grin­dų vien dėl to, kad po­nia Pet­raus­kie­nė ne­si­lei­do į de­ry­bas, pa­ma­ty­tų ir pa­jaus­tų mū­sų pa­lai­ky­mą. Vi­si mo­ky­to­jai fo­to­gra­fa­vo, džiau­gė­si. Mo­ja­vo­me vie­ni ki­tiems.

Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mo­ki­nys bu­vo pa­kvies­tas pa­sa­ky­ti kal­bą. Prieš die­ną jis sa­vo pa­si­sa­ky­mą bu­vo nu­siun­tęs or­ga­ni­za­to­riams. Jiems ne­pa­ti­ko vie­nas sa­ki­nys: „Mi­nis­te­ri­jai ge­riau va­do­vau­tų mo­kyk­lo­je dir­ban­ti va­ly­to­ja, nes tur­būt dau­giau su­pran­ta apie mo­kyk­las nei jūs, mi­nist­re.“

Mes jį ra­gi­no­me vis tiek tą sa­ki­nį pa­sa­ky­ti, nes tai yra žiau­ri tie­sa. Pa­žė­ręs kri­ti­kos jis pa­sa­kė: „Bet vi­sa­da rei­kia ieš­ko­ti tei­gia­mų da­ly­kų. Vi­sa Lie­tu­va ga­li džiaug­tis, jog mi­nist­rė vis dėl­to tu­ri są­ži­nę ir net gė­dos jaus­mą, nes po to, kai vie­šai ap­si­me­la­vo, ji ne­be­drįs­ta sės­ti prie de­ry­bų sta­lo su mo­ky­to­jais. Ji nuo jų bė­ga. Ne­at­ei­na ir pas mus. Tad jei jūs su­ge­ba­te tik bėg­ti, tai ir bė­ki­te lauk kuo to­liau iš mi­nis­te­ri­jos. Lie­tu­vių tau­ta nė­ra asi­lai, ku­rie nuo­la­tos temps vis di­dė­jan­čią val­džios naš­tą. Mes esa­me žmo­nės, Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ir mes ne­lei­si­me ty­čio­tis iš mo­ki­nių ir mū­sų mo­ky­to­jų!“ Po šio sa­ki­nio nu­skam­bė­jo šū­kis ir mo­ki­nių plo­ji­mai.

Vė­liau kal­bė­jo mo­ky­to­ja iš Vil­niaus, ku­riai te­ko nak­tį pra­leis­ti Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je. Dė­ko­da­ma mums, ji su­sig­rau­di­no. Tre­čia­die­nį mo­ky­to­jai bu­vo pa­kvies­ti at­vyk­ti ir pri­sta­ty­ti pro­ble­mas, iš­ki­lu­sias dėl eta­ti­nio mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mo ap­mo­kė­ji­mo. At­gal jie ga­vo tik skai­čius, bet ir tai ne­tiks­lius.

Kal­ban­čio­ji pa­pa­sa­ko­jo, ko­kie jaus­mai už­plūs­ta dau­ge­lį mo­ky­to­jų, kai ten­ka taip ko­vo­ti dėl sa­vęs ir dėl mū­sų, mo­ki­nių. Ji pa­sa­kė, kad šiuo me­tu vyks­ta de­ry­bos prie ap­skri­to­jo sta­lo ir ra­gi­no pa­lauk­ti per­trau­kos, kad akis į akį su­si­tik­tu­me su mi­nist­re. Mo­ky­to­ja pa­ža­dė­jo, kad pra­neš mi­nist­rei, jog esa­me čia. Aš ma­nau, kad ji ir pa­ti gir­dė­jo, kaip mo­ki­niai sa­ko kal­bas.

Kai mo­ky­to­ja pa­kal­bė­jo, žo­džio tar­ti bu­vo pa­kvies­tas švie­ti­mo ir moks­lo vi­ce­mi­nist­ras. Jis, prie­šin­gai nei mo­ky­to­ja, gra­žiais žo­džiais, tru­pu­tį per ap­lin­kui, bet su­pran­ta­mai, ska­ti­no ne­lauk­ti švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­rės, nes de­ry­bos bus il­gos, o per­trau­ka ne­ži­nia ka­da bus. Bet vis tiek vi­si at­kak­liai sto­vė­jo­me ir lau­kė­me.

Dar vie­nas vil­nie­tis moks­lei­vis sa­kė: „Vals­ty­bė, ku­rio­je mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja nė­ra ger­bia­ma, vals­ty­bė, ku­rio­je mo­ky­to­jai tu­ri mie­go­ti Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je, kad su­lauk­tų ko­kio nors at­sa­ko. Į to­kią vals­ty­bę po­žiū­ris ga­li bū­ti tik griež­tai ne­igia­mas.“ Moks­lei­vis ra­gi­no vi­siems ir to­liau ei­ti už tie­są, bū­ti vie­no­je pu­sė­je.

Su­gie­do­jo­me Lie­tu­vos him­ną. Su­lau­kė­me per­trau­kos. Pa­si­ro­do, mi­nist­rei rei­kė­jo at­ski­ro var­di­nio kvie­ti­mo. Ke­li mo­ki­niai nu­ė­jo ją pa­kvies­ti, o vi­si ki­ti lau­ke, kaip gar­siai ga­lin­tys, šau­kė: „Mi­nist­re!“ Ir taip ko­kias tris mi­nu­tes. Vos ne­pra­ra­dau bal­so, bet vis tiek šau­kiau.

Pa­si­ro­dė strei­kuo­jan­čios prof­są­jun­gos ly­de­ris An­drius Na­vic­kas. Jis pa­dė­ko­jo ir pa­sa­kė, kad tai da­ro dėl mū­sų at­ei­ties, ir už­tik­rin­tai ta­rė, kad mes jus ir jū­sų pa­lai­ky­mą jau­čia­me, bei sė­dė­da­mi sa­lė­je gir­di­me. Jį iš­ly­dė­jo­me gar­siais plo­ji­mais ir ne­tru­kus pa­si­ti­ko­me po­nią, dėl ku­rios ir su­si­rin­ko­me.

Jai žen­gus pir­mus žings­nius iš mi­nis­te­ri­jos, vi­si su­ju­do, pra­dė­jo sa­ky­ti: „O, žiū­rė­kit kas iš­ėjo!“ Tik akies kraš­te­liu spė­jau ją pa­ma­ty­ti, nes stai­giai ap­su­po žur­na­lis­tai. Kaip ir vi­sa­da, nu­tai­siu­si sa­vo iš­raiš­ką, ku­ri lyg sa­ky­tų, ko mes čia su­si­rin­ko­me, pra­dė­jo at­sa­ki­nė­ti į moks­lei­vių už­duo­da­mus klau­si­mus. Pa­brė­žiu, kad nė į vie­ną moks­lei­vių klau­si­mą ne­bu­vo at­sa­ky­ta tie­sio­giai, na kaip ir vi­sa­da, nie­ko nau­jo, mi­nist­rė sa­vo sti­liaus.

Moks­lei­vei iš Elek­trė­nų už­da­vus klau­si­mą J.Pet­raus­kie­nei, ar jai ne­gai­la mo­ky­to­jų, ku­rie vi­są nak­tį mie­go­jo pa­si­klo­ję kaž­ko­kius mieg­mai­šius mi­nis­te­ri­jo­je vien dėl to, kad ji su jais ne­ina į de­ry­bas, jos at­sa­ky­mas bu­vo toks: „Man la­bai gai­la, kad mo­ky­to­jai pa­si­rin­ko to­kią pro­tes­to for­mą, tai nė­ra kon­struk­ty­vu.“

Man tai la­bai gai­la, kad mi­nist­rė ne­ger­bia žmo­nių, ku­rie ją su­kū­rė šiam pos­tui. Ir dar la­bai gai­la dėl to, kad ji vis dar val­do šią sri­tį ir kad po try­li­kos va­lan­dų de­ry­bų ne­bu­vo nu­spręs­ta dėl svar­biau­sio klau­si­mo – dėl eta­ti­nio mo­ky­to­jų al­gų ap­mo­kė­ji­mo.

Mo­ky­to­ja, ku­ri tie­sio­giai ste­bė­jo de­ry­bas, sa­kė, kad pir­mas dvi va­lan­das į pa­tei­kia­mus siū­ly­mus mi­nist­rei bu­vo at­sa­ko­ma: „Ne.“ Aiš­ku, gai­la ir dėl to, kad ki­ti val­džios at­sto­vai tie­siog ty­čio­ja­si iš su­si­klos­čiu­sios si­tu­a­ci­jos, tik­ras pa­vyz­dys – mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis. Mū­sų pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ir­gi il­gą lai­ką ven­gė ko­men­tuo­ti šią si­tu­a­ci­ją.

Man la­bai pa­ti­ko vie­nas vy­res­nio am­žiaus po­nas, ku­ris tie­siai švie­siai mi­nist­rei į akis iš­rė­žė tie­są, kad mo­ky­to­jai da­bar nė­ra ger­bia­mi. Jis tei­gė, kad net so­viet­me­čiu mo­ky­to­jas bu­vo pres­ti­ži­nė pro­fe­si­ja, mo­ky­to­jas bu­vo švy­tu­rys. Ir ta­da mo­ky­to­jas bu­vo iš di­džio­sios rai­dės. Kad dau­giau to­kių drą­sių žmo­nių!

Tu­riu pa­siū­ly­mą. Gal pa­ti val­džia te­gul su­si­ma­ži­na sau at­ly­gi­ni­mus, o pi­ni­gus ski­ria mo­ky­to­jams?

Ki­ta ver­tus, mo­ky­to­jai tik­rai nu­ė­jo to­li, o da­bar ir mes pa­ro­dė­me, kad ne­va­lia at­si­trauk­ti, kad mo­ky­to­jus pa­lai­ko vi­si.