Jaunųjų žurnalistų kursai: „NATO: visi už vieną ir vienas už visus“

Kovo 29 dieną Vilniuje, Krašto apsaugos ministerijoje, vyko konkurso „Mes esame NATO“ laureatų apdovanojimai. Rėmėjų įsteigtais prizais ir padėkos raštu buvo apdovanota ir Panemunės progimnazijos mokinė Gytė Augustinaitytė. Ją lydėjo lietuvių kalbos mokytoja Ingrida Visockienė, kuriai taip pat buvo įteiktas padėkos raštas. Gytė – ir Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų mokinė. Skaitykite jos rašinį.

NATO: visi už vieną ir vienas už visus

Pagal Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos penktąjį straipsnį NATO priklausančios valstybės yra davusios įsipareigojimus, iškilus grėsmei, ginti viena kitą. Jeigu prieš vieną iš šios organizacijos narių bus įvykdytas ginkluotas užpuolimas, jis bus įvykdytas prieš visas šios sąjungos nares, ir jos turės teisę įgyvendinti atsakomuosius veiksmus užpuolusiajai.

Dabartinį pasaulį jungiančios organizacijos, sąjungos ir kitos plačiais mastais aprėptos šalių grupės iš tikrųjų parodo dabar esantį bendruomeniškumą, tą stiprybę, sąsają tarp valstybių, įrodymą, kad kartu veikti yra protingesnis ir atsakingesnis sprendimas. NATO yra viena iš svarbiausių, stipriausių ir galingiausių organizacijų šiuolaikiniame pasaulyje.

NATO yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių bendradarbiavimu kariniame ir politiniame pasauliuose. Ją sudaro 29 narės, tarp kurių yra ir Lietuva. Mūsų valstybė ir NATO bendradarbiauja jau nuo 1991-ųjų, o įstojo į šią organizaciją 2004 metais.

Kodėl toks ilgas laiko tarpas nuo bendradarbiavimo pradžios iki įstojimo? Reikėtų klausti istorikų, aš manau, sąjungai reikėjo įsitikinti, jog Lietuva galima pasitikėti. Pasitikėjimą mūsų šalis įgijo, ir jau penkiolika metų Lietuva yra šios sąjungos narė. Galime būti ramūs – kai reikės, mus gins.

Ne visos sąjungos narės turi didelį ginklų arsenalą ir tikrai ne visos gali pasididžiuoti dideliu finansiniu indėliu į NATO. Tačiau visos šalys narės yra užtikrintos: kai prireiks pagalbos, bendradarbiaus sąžiningai ir atkakliai. Taigi, nepriklausomai nuo tavo šalies finansų ar politinio galingumo, esant draugiškam sutarimui, tau bus ištiesta pagalbos ranka.

Stiprus ryšys tarp sąjungininkių yra daug svarbesnis ir aktualesnis dalykas nei didelės karinės pajėgos. Juk jeigu tavo valstybė jų ir neturės, bet bus bendruomeniška, nekels konfliktų, atsiradus reikalui, jai bus suteikta karinių pajėgų pagalba.

Čia, kaip ir rutiniškame gyvenime, viską gali turėti, tereikia suprasti, išklausyti, padėti, kai tik gali, ir į tave visiškai kitaip žiūrės kiti. O kai ateis laikas, viskas geruoju grįš atgal.

Kolektyvinė gynyba yra vienas iš pagrindinių aspektų, dėl kurių NATO dabar ir egzistuoja. Jeigu puola vieną, puola visus. Panašu į animacinį filmuką „Trys muškietininkai“, tik čia ne trys, o dvidešimt devyni. Labai lengvas pavyzdys: Rusija puola Lietuvą, Lietuva kažkiek atsilaiko pati, na, užtektų kelioms valandoms mūsų vyrų ir šovinių, o vėliau į Lietuvą savo karius dislokuotų ne tik prancūzai, bet ir keliolika kitų NATO priklausančių valstybių. Vienos padėtų ginklais, kitos – finansiškai, trečios – fiziškai.

Kaip kas galėtų, taip padėtų. Aišku, jeigu priešas užimtų mažai kam žinomą Suvalkų koridorių, Lietuva ir kitos Baltijos šalys būtų visiškai atkirstos nuo civilizacijos ir niekas nebegalėtų joms padėti, todėl karo atveju reikėtų suktis kuo greičiau, o veikiant visoms sąjungininkėms išvien, tai tikrai būtų įmanoma.

Tačiau nepamirškime, koks gyvenimas yra visapusiškas. Ir charakterių pasitaiko įvairių, valstybių taip pat gali būti visokių. Štai čia ir turėtų suveikti žmogiškumas: kai duodama tau, ir tu jauti pareigą duoti. NATO yra sąjunga, į kurią pagal visus nuostatus privalo investuoti kiekviena narė. Ar daugiau, ar mažiau, bet privalo. Už dyką nieko negausi.

Kiekviena savo piliečiams atstovaujanti valstybė turi padėti viena kitai. Ir ta pagalba turi sulaukti atsako. Aš manau, yra tokių valstybių, kurios, susitelkusios į būrelį kaip geriausios draugės, sprendžia, kuri šalis turėtų daugiausia, o kuri mažiausiai investuoti. Ir, aišku, kiekviena valstybė nori NATO remti kuo mažesniais tarifais, kad daugiau BVP liktų pačiai šaliai, o ne nueitų į kitas organizacijas.

Tu negali likti kitų užnugary, turi kaip tik rodyti iniciatyvą ir parodyti kelią kitiems. Kuo labiau motyvuosi kitas sąjungininkes, tuo labiau klestės pati sąjunga. Čia, mano akimis, atskirų grupelių būti negali, visos narės turi veikti išvien. Visos valstybės turi suprasti, kad vien pasyvus buvimas sąjungoje neužtikrina pagalbos iš visų. Tik darydamas gerą gali tikėtis, jog gėris vienaip ar kitaip sugrįš.

Prie bendro saugumo produktoturi prisidėti kiekviena narė. Norėdamos siekti bendro tikslo, šiuo atveju – užtikrinto saugumo, visos sąjungininkės privalo įnešti savo indėlį į to „produkto gamybą“. Ir kol kas, kiek matau, ta „gamyba“ gerai ir sklandžiai plėtojasi. Saugumas niekada nebus visiškai pagamintas, jį galima tik tobulinti, gerinti, plėsti. Aljanso narės turėtų skatinti kitas šalis prisijungti prie sąjungos, kad kuriamas saugumas plėstųsi, rodytų savo galią didesniu mastu ir kad šalys, įsivaizduojančios esą galiūnės, kaip Rusija, pamatytų, kokia santarvė ir vienybė stovi už keturių raidžių pavadinimo NATO.

Tas plėtojimas neturėtų būti tik siūlymas kitoms valstybėms prisijungti prie vieningos sąjungos. Šios, galima sakyti, bendruomenės atstovai turi vykti į saugias šalis, kurios nėra NATO narės. Reikėtų plėsti tų šalių žmonių akiratį, kad ne tik valstybės vadovų norais būtų prašoma sąjungos pirmininkų prisijungti prie bendruomenės, bet ir patys valstybių piliečiai turėtų teikti siūlymus šalių vyriausybėms jungtis prie NATO.

Tokias ekspedicijas reikėtų vykdyti ne tik į stiprias valstybes, bet ir į silpnas, nepasiturinčias. Galbūt joms, prisijungus prie sąjungos, atsirastų galimybių tapti stipriomis. Šioje srityje nereikia galvoti tik apie dabartinę naudą. NATO turi užsiauginti savo valstybes, stiprinti jas, palaikyti, paremti. Jau sakiau: kai darai gerą, gėris visada sugrįžta atgal.

NATO: visi už vieną ir vienas už visus. Šis teiginys daug pasako apie sąjungos paskirtį ir misiją. Mano įžvalgomis, sąjunga nėra tobula, trūkumų tikrai yra, bet vieną minusą atperka daug pliusų! Vienas iš tų pliusų yra tai, kad sąjungininkės, nepaisydamos, jog aplinkinės valstybės jas kiršina, išlieka vieningos ir nepasiduoda spaudimui. Aš esu beveik užtikrinta, kad NATO narės yra sulaukusios laiškų iš priešingų pažiūrų valstybių su skatinimais pasitraukti iš sąjungos. Galbūt už simbolišką piniginį mokestį ar žaliavų tiekimą. Negarantuoju, bet manau. Juk ir dabar vyksta viešos provokacijos iš mums visiems gerai žinomos valstybės Rusijos. Ji buvo sulaukusi prašymo, kad nebegamintų raketų 9M729, jų nebandytų ir nedislokuotų. Jos, pasak Vašingtono, pažeidžia vieną itin svarbią ginkluotės kontrolės sutartį. Dabar svarstoma, kokių veiksmų imsis Aljansas, jeigu Rusija nereaguos į prašymus. Akivaizdžiai matome, jog norima išprovokuoti atsakomuosius veiksmus. Bet NATO stipri ir diplomatiška sąjunga, viską bandys išspręsti taikiai ir nepradėti Trečiojo pasaulinio karo, kuris niekam nėra naudingas. Juk Aljanso nariai yra įsipareigoję ginti laisvę ir civilizaciją, vadovaudamiesi demokratijos, žmogaus teisių ir įstatymų principais. Tačiau jei ir nebus laikomasi prašymo, o grėsminga valstybė imsis neleistinų dalykų, problema, nors ir kariniais veiksmais, bus greitai išspręsta. Tikiu tuo, nes NATO narės moka susivienyti, veikti ir pasiekti bendrą tikslą.

Kadangi esu lietuvė, galiu drąsiai sakyti, kad priklausau NATO sąjungai. Mes visi, lietuviai, galime… nes šioje srityje kažkada seniau, kai buvo pradėti įforminimo dokumentai, Lietuvos tuometei valdžiai pakako noro ir ryžto jungtis prie šios sąjungos, dabar galbūt neužtektų. Na, bet čia jau kita tema, nesileisiu į kraštutinumus. Galiu drąsiai sakyti ir didžiuotis, kad mano šalis sėkmingai bendradarbiauja su dvidešimt aštuoniomis kitomis valstybėmis, randa bendrą kalbą ir nesivelia į konfliktus. Dirba kartu ir išvien.

Galbūt mano valstybės vadovų anglų kalbos žinios nėra aukšto lygio, bet mano šalis rodo norą prisidėti prie vienybės, saugumo tvirtinimo ir išsaugojimo. Bendradarbiaudami su kitomis sąjungininkėmis, perkame ginklus, tankus, šovinius iš jų, tuoj gal ir karius pirksime, nes lietuviai išsilakstys į užsienį ir neis privalomosios karo tarnybos.

Taip, kai kurie Lietuvos įstatymai neatrodo blaiviu protu įvesti, bet juos galima taisyti ir, manau, atėjusi nauja valdžia puikiai susitvarkys su spragomis, puikiai bendradarbiaus su kitomis, ne tik NATO priklausančiomis, valstybėmis. Ši sąjunga rodo pavyzdį ateities kartoms, kaip įveikti spaudimą iš šalies, kaip viduje išlikti stipriu, ryžtingu ir gero tikslo siekiančiu asmeniu, nepamirštančiu, kad vienas lauke – ne karys, ir turi ieškotis bendraminčių! Už saugų, šviesų bei žvalų rytojų!

Gytė Augustinaitytė

Publikacija laikraštyje „Alytaus naujienos“ (I)

Publikacija laikraštyje „Alytaus naujienos“ (II)

Share this…

Recommended Articles

Social Share Buttons and Icons powered by Ultimatelysocial

Facebook