Jaunųjų žurnalistų kursai:  Online galima tapti bet kuo

Jaunųjų žurnalistų kursai: Online galima tapti bet kuo

Jaunoji žurnalistė Gytė Augustinaitytė dalyvavo Kristinos Sabaliauskaitės ir leidyklos „Baltos lankos“ organizuotame trumpojo rašinio konkurse „Online galima tapti bet kuo?“.

Ateina diena, kai tiesiog nori būti namuose, apmąstyti įvykius, nutikusius per pastarąsias dienas ar savaites, pabūti su savimi. Tokią dieną esi ramus, atsipalaidavęs, netgi šiek tiek apdujęs, atrodo, skraidai debesyse ir visai nenori nusileisti ant žemės.

O nenori ne tik todėl, kad ten, viršuj, tau smagu ir gera, bet ir dėl to, kad apačioje tavęs niekas nelaukia. Ir tu tą supranti, bet neparodai. O kam? Kam duoti kitiems vaidybinio darbo, kad parodytų, jog rūpi?

Todėl tokios dienos ir būna sau pačiam, pamąstymais su niekuo dalytis neapsimoka. Bet tą pačią akimirką tu gali įsikūnyti dviejuose asmenyse.

Vienas vaidybinis, kitas realistinis. Antrasis jau aptartas, o dabar pirmojo eilė.

Vaidybinis pasaulis atsiveria iš karto, kad ir viena koja, įžengus į internetą.

Ten ir elgiesi kitaip, ir pateiki kitokį save. Tavo mažoje, vos 300 gramų sveriančioje širdelėje, gali suktis didžiausi verpetai, keliantys skausmą ir begalinį liūdesį.

Realiai gali būti, kad žemė slysta iš po kojų, viskas krinta iš rankų, nieko nesugaudai ir nesupranti, kodėl taip vyksta. Bet juk mes kieti, mes nepalūžtame. Mes nedrįstame rodyti žmogiškųjų savybių, užsidedame kaukę, įsijungiame „man viskas gerai“ režimą ir pasineriame į virtualų pasaulį.

Toje vietoje esame linksmi, savimi pasitikintys, gal net šiek tiek pasikėlę ir arogantiški padarai. Ten nemokame būti intravertais, tai tiesiog neveikia.

O įžengiame į virtualų pasaulį ne be reikalo, o kažko ieškodami. Galbūt atsakymo į tam tikrą klausimą, galbūt sielai giminingo žmogaus, o gal tiesiog norėdami susikurti savo paties kopiją su kitomis vertybėmis ir savybėmis nei yra iš tikrųjų. Norime sukurti tobulą būtybę, bet per ką mes tai pasiekiame?

„Melas yra pažeminimas ir tartum savo žmogiškojo orumo sunaikinimas“, – sakė Imanuelis Kantas. Taip elgdamiesi, patys to nesuprasdami, mes save žeminame, prarandame etiką, logiką ir estetiką, menkiname save, žlugdome. Tobulo nieko nėra, niekada nebuvo ir nebus, kad ir kaip mums tobulai atrodytų šuniui ant nosies nutūpęs drugelis, tai tik vaizdas, sukuriamas likimo.

Esame, kokie esame, kad ir kaip iš pradžių stengsimės kitiems įrodyti, kad žemė plokščia, o ne apvali, tiesa išlenda į paviršių, todėl geriausia būtų apsieiti be pasakų. Juk nesame maži vaikai ir galime į pasaulį žiūrėti tiesmukiškai, taip, kaip yra.

Gerai pagalvojus, internete tikrai gali tapti bet kuo ir visiškai kitokiu individu nei esi realybėje. Tau leidžiama turėti dvi skirtingas nuomones, palaikyti skirtingus judėjimus.

Kad ir kokia didelė dovana tai atrodytų, neužsisvajokime. Dažnas supainioja dieną su naktimi, o ką jau kalbėti apie du skirtingus gyvenimus.

Ir ką tu darysi? Ką pasirinksi? Kaip sugretinsi šias dvi, dažniausiai visiškai skirtingas, puses? Ar pajėgsi išlaviruoti stovėdamas ant smailios uolos, giliai nenukritęs į vienoje ar kitoje pusėje esantį tarpeklį?

Tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, kiekvienas sau turi mokėti atsakyti į šiuos klausimus. Kitaip pasaulis neveiks žmogui teigiama linkme.

Būna ir tokių atvejų, kai žmogus nori gyventi tik realybėje arba tik internete. Dabar mokėti gyventi realybėje yra dovana, o internete nieko nebestebinantis reiškinys.

Nemažai aktyvistų stoja prieš socialinius tinklus, naujienų portalus, nustoja naudotis internetu. Bet ar tai išeina į naudą?

Viskas šiame pasaulyje remiasi į internetą, nebus jo, nebus ir naujienų, nebus naujienų, nežinosi, kas dedasi tave supančioje aplinkoje. Grandinė galėtų tęstis ir tęstis, išsišakoti ir niekada nesibaigti.

Mes priklausomi nuo virtualaus pasaulio, tik ne visi tą pastebime. Mus nustoja stebinti tai, kad rudens vakarais dangus nusidažo sodria, raudonai oranžine spalva, kad paukščiai išskrido į šiltus kraštus ar kad jau sugrįžo.

Dėl savo įnikimo į socialines medijas nepastebime paprastų, žavesį keliančių dalykų. Mes nemokame stebėtis ir iš dalies dėl to yra kaltas internetas.

Švaistome savo tokį brangų laiką visiškai nereikšmingiems ir nenaudingiems dalykams vien dėl to, kad nemokame padalyti šių pasaulių per pusę, prarandame galimybę juos valdyti taip, kad mums būtų gerai, nes pastarieji jau pradeda kontroliuoti mūsų suskaičiuotas minutes, vadovauti ir daryti įtaką.

Dabartinės žmonių populiacijos gyvenimas susideda iš dviejų dedamųjų: tikroji realybė ir virtuali realybė. Šios dvi pusės stipriai, nepasiduodamos kovoja kiekvieno iš mūsų viduje, ir niekada neaišku, kuri nugalės.

Būna, kad virtuali realybė paima viršų, tada atsitinka blogų dalykų. Devynios valandos, praleistos su telefonu rankose, jau yra liga. Ir kai mes tai pradedame suprasti, šie du demoniukai vėl stoja į kovą ir kiekvienas žūtbūt nori laimėti.

Mes patys, ir niekas kitas, nusprendžiame, ar leisime vienam iš mūšio dalyvių nusverti kitą, ar laikysimės balanso duodami žalią signalą jų nuolatinei nedidelei, bet reikšmingai kovai.

Mūsų galvoje vyksta ir daugiau tokių mūšių, tiesiog to nepastebime arba nenorime pastebėti. Ir tai yra normalu, tai yra gyvenimas, jis taip veikia. Tai lyg egzaminas, tik trunka ne dvi valandas ir neturi pakartotinio perlaikymo, todėl turime elgtis atsargiai ir apgalvotai, antro tokio nebus.

Kiekvienas sutiks, kad internetas yra mus užvaldęs visomis prasmėmis. Mes negalime nei paros išbūti nepažiūrėję vaizdo įrašo „YouTube“ platformoje, neparašę kam nors žinutės ar nepakomentavę kokios nors politinės naujienos.

Esame priklausomi, tik vieni dar vis moka gėrėtis realybe, kiti, deja, jau nebe. Kuriamės feisbuke paskyras, kviečiame draugauti ir taip susipažįstame. Praradome galimybę grožėtis gyvenimo duodamais turtais ir akimirkomis. Mes nebemokame džiaugtis pasauliu.

Visi esame apsimetėliai, visi iki vieno. Ir tegul niekas nebando man prieštarauti, tai būtų beprasmiška. Visi bandome vaidinti tuos, kuriais niekada nebuvome ir nebūsime, online tai padaryti dar lengviau. Tai lyg paskatinimas apsimetinėti, meluoti.

Internete tu tampi kitoks, gali apie save sudaryti visiškai kitokį įvaizdį negu yra tikrajame pasaulyje. Bet kodėl mes tai darome? Dėl to, kad mus pamėgtų? Mes niekada nepaslėpsime savęs, kad ir kaip to siektume. Ir to visai nereikia.

Esame vienodai įdomūs, skirtingų charakterių ar išvaizdos bruožų, bet visi turime būti priimti. Juk tai mūsų planeta, mūsų žemė, galų gale, mūsų gyvenimas ir mes turime teisę jį nugyventi visavertiškai. Gyvenk taip, kad turėtum ką prisiminti, būk toks, koks esi.

Septyni milijardai žmonių egzistuoja žemėje ir mažiau nei pusė nežino, kaip reikia gyventi vien dėl to, kad susikuria du skirtingus gyvenimus ir nesugeba atsirinkti, kuris yra svarbesnis.

Viename tu esi geras, kitame esi blogas. Tai neveikia. Arba geras, arba blogas. Nereikia bijoti, kad tave smerks kiti, galbūt jų psichikoje padaryta tokia pati žala, kokią jie taip sakydami nori padaryti ir tau.

Todėl gyvenk pilną, vertingą, užtikrintą ir, svarbiausia, tikrą gyvenimą, mokėk atsiriboti nuo interneto, pamatysi kur kas daugiau.

Share

Facebook