ajc Pirmas vasario sekmadienis yra švenčiamas kaip Pasaulinė cepelinų diena. Kiek juokinga šventė, atrodytų, jog nėra kam skirti dienų, tai jos priskiriamos tiesiog maisto patiekalui. Bet ši diena yra gan svarbi lietuvių tautai, juk cepelinai, arba kitaip – didžkukuliai, yra tradicinis lietuvių patiekalas.
Šios dienos proga sumaniau pati pirmą kartą gaminti cepelinų, aišku, su mylimos močiutės ir mamos pagalba. Gaminimo procese buvo vietų, kurių pakartoti tikrai nenorėčiau, buvo ir juoko, buvo ir nesėkmių.
Išvirėme bulves ir nulupome žalias bulves. Nevirtas bulves močiutė sutrynė kažkokiu aparatu, nežinau, nei kaip jis vadinasi, nei kaip jis veikia, tik žinau, kad labai garsiai zvimbia ir ūžia. Iš aparato išėjo tokia skysta masė, kurią paskui nusunkėme per marlę ir likusią labai tirštą masę sudėjome į dubenį.
Virtas bulves sutrynėme ir įdėjome į tą patį dubenį, kuriame jau buvo nevirtos bulvės. Įbėriau druskos ir bulvių krakmolo. Į vidų dedamą mėsytę jau iš vakaro buvo paruošusi močiutė.
„Na, ką gi, atėjo metas minkyti kukuliukus“, – tokia fraze pradėjau cepelinų formavimą. Paėmiau masės gabaliuką, pradėjau minkyti, mama net juokėsi, nes atrodžiau kaip mažas vaikas, pirmą kartą paragavęs saldainio. Delne padariau ploną sienelę ir įdėjau mėsos.
Ir aš nebūčiau Gytė, jeigu nepadaryčiau kažko, ko tikrai nereikia daryti. Viename delne laikydama masės išklotinę su įdaru, kitu delnu su masės rutuliu užvožiau ant mėsytės. Ir užvožiau tikra ta žodžio prasme, net garsas toks keistas išėjo.
Aišku, visi iš manęs juokėsi, bet ką jau padarysi, Gytė yra Gytė. Vėliau man mama parodė, kaip reikia iš tikrųjų daryti, ir tada pradėjo sektis. Suvoliojome visus cepelinus ir jau buvome pasiruošusios dėti į puodą, kai, žiū, vanduo dar net neužkaistas. Mama pamačiusi atsisuko į mane ir pasakė: „O ne tu turėjai užkaisti vandenį?“ Atsakiau, kad aš, ir nesusilaikiusi nusijuokiau…
Padažą dariau kartu su mama. Ji supjaustė šoninę, aš pakaitinau keptuvę ir pasiruošiau įpilti grietinėlės. Padažo gaminimas vyko sklandžiai ir rimtai. Na, ir viskas, cepelinai išvirti, padažiukas padarytas. „Skanaus, šeimyna!“ – pasakiau, ir visi gardžiai papietavome.
Patirtis – geras dalykas bet kurios srities: tiek mokslo, tiek darbo, tiek maisto gaminimo. Man gaminti cepelinus visai patiko, neskaitant to, kad neužkaičiau vandens ar kad nenorėjau savo rankomis imti mėsos… Bet svarbiausia, kad dabar moku pagaminti cepelinus ir kad mano šeima skaniai papietavo!
***
Amerikos lietuvis Jonas Vaičiūnas 2014 m. vasarį įgyvendino iniciatyvą visose pasaulio šalyse pradėti švęsti Pasaulio cepelinų dieną (pirmasis vasario sekmadienis). Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.
Nors cepelinų kilmė kelia nemažai diskusijų, viso pasaulio lietuviams didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline lietuvių virtuve.
Cepelinai nuo seno gaminami dvejopi – iš virtų ir iš žalių bulvių tešlos. XVIII a. bulvių patiekalų tyrinėtojas Antoine Augustinas Permentieras savo 1779 m. knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas“ pateikia įvairių bulvių vartojimo būdų, tarp kurių aprašoma bulvinės „duonos“ gamyba. Anot jo, bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m., pritaikę bulves vietoje kitų daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti patiekalo kainą, būdavo maišomos į duoną.
Labiausiai žalių bulvių tešlos gaminiai paplito Šiaurės Vokietijoje.
Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš 100–150 metų. Manoma, kad Žemaitijoje jie galėjo atsirasti iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse – per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis.
Patiekalas tokį pavadinimą gavo dėl panašumo į dirižablį, kurį 1900 m. sukonstravo Ferdinandas Cepelinas. Dabar jie beveik nebenaudojami, tačiau iki XX a. šeštojo dešimtmečio tarnavo kaip transporto priemonė ryšių perdavimui, žvalgybai, minų ir povandeninių laivų paieškai.
Publikacija parengta Alytaus jaunimo centro jauniesiems žurnalistams bendradarbiaujant su
https://klausiavaikai.wordpress.com/2019/02/01/kaip-gyte-pirma-karta-cepelinus-vire/#more-751
Gytė Augustinaitytė
Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė
Gytės AUGUSTINAITYTĖS nuotr.
