ajc Skaitmenizacija – tai procesas, kurio metu darbus, atliekamus rankomis, pakeitė darbai, atliekami įvairiomis techninėmis priemonėmis. Tai lėmė spartus ūkio vystymasis ir konkurencija tarp šalių. Pats skaitmenizacijos procesas prasidėjo XVIII a. Anglijoje, Jamesui Wattui išradus pirmąją garo mašiną. Nuo to laiko žmonių gyvenimas iš esmės pasikeitė.
Skaitmenizacija imta vertinti itin palankiai jau nuo jos pradžios. Tai lengvino žmonių gyvenimą. Po neseniai praūžusios Prancūzijos revoliucijos ir dėl Apšvietos epochos idėjų, tai buvo labai palanki laiko terpė mokslininkams kurti naujus išradimus. Tačiau ar visi su džiaugsmu priima skaitmenizacijos padarinius dabar?
„Swedbank“ skaitmeninės plėtros vadovas Gediminas Misevičius sako, kad „didelė dalis Lietuvos namų ūkių turi galimybes įsirengti ir naudotis plačiajuosčiu internetu ir 4G, todėl šiuo atžvilgiu Europos kontekste atrodome labai gerai – užimame 8 vietą iš 28“. Vadinasi, daug žmonių Lietuvoje gali džiaugtis internetinio susisiekimo galimybėmis.
Kita vertus, netgi jam pačiam kyla dvejonių dėl tokio teigiamo požiūrio į skaitmenizaciją: „Reikia paminėti, kad kol kas skaitmeninės technologijos ir automatizacija keičia tik pačias paprasčiausias profesijas ir optimizuoja procesus tose srityse, kuriose didelis skaičius žmonių atlieka tas pačias užduotis.“ Po šio teiginio labiausiai atkreipiamas dėmesys į žodelius „kol kas“. Ar tai reiškia, kad sparčiai tobulėjant technologijoms, didelių protinių gabumų nereikalaujančios profesijos išnyks?
Pavyzdžiui, kasininkų netenkame kasdien – savitarnos kasos savo modernumu iš savo vietų išstumia žmones. Su valytojais irgi ta pati bėda – valymo aparatui valdyti pakanka vieno žmogaus, tad vietoj 3–4 darbo vietų galima palikti tik vieną.
O štai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius skaitmenizaciją aiškina kiek kitais žodžiais: „Tai yra turinio pavertimas į skaitmeninį formatą.“ Kitais žodžiais tariant, tai yra ankstesnio daikto pavertimas į elektroninį, tokį patį, jo formatą (pavyzdžiui, knygos į elektroninę knygą).
Kaip teigiamą skaitmenizacijos bruožą D.Radzevičius laiko lengvą informacijos pasiekiamumą. Juk anksčiau reikėjo vartyti galybę knygų, kad rastum reikiamą pastraipą ar sakinį, o dabar viskas ranka pasiekiama – atsiverti „Google“ ar kokią kitą svetainę ir gali greitai rasti tai, ko tau reikia.
Tačiau čia ir sustokime. Greitas informacijos gavimas ne visuomet reiškia kokybišką ir patikimą žinią. Knygose rastas sakinys dažniau būna kur kas vertingesnis negu neaiškios kilmės informacija, pavyzdžiui, iš „Wikipedijos“. Automatiškai kyla klausimas: ar dėl skaitmenizavimosi spartos mes būsime priversti rinktis kiekybę, o ne kokybę?
Paklausus D.Radzevičiaus apie neigiamą skaitmenizacijos pusę, jis iškart pasakė, kad tai skatina simuliakrų atsiradimą. Kaip to pavyzdį jis pateikė humanoidų kūrimą: robotą-moterį galima užprogramuoti taip, kad šis turėtų vyrui priimtinas charakterio savybes, kalbėtų temomis, kurios vyrui yra aktualios. Tai tarsi tobulo žmogaus perteikimas robote.
Mano pačios nuomone, nederėtų pamiršti, kaip žmonių kasdienybę supaprastino į telefonus įdiegti žadintuvai, radijai ir kitos programėlės. Juk tai labai patogu. Į vieną aparatą telpa kelios funkcijos, nereikia pirkti atskirai žadintuvo ar radijo. Taip sutaupoma pinigų ir laiko. Galima sakyti, kad tai tiesiausias kelias į dabar stipriai populiarėjantį minimalizmą.
Visgi, skaitmenizacijos klausimu prie bendros nuomonės nėra prieita. Kad ir kaip ji būtų ištobulinusi visuomenę, vis tiek atsiranda priežasčių manyti, kad į šį procesą derėtų žvelgti kritiškiau.
Liepa Svirskaitė
Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė
