ajc Jaunųjų žurnalistų kursų narės Gytė Augustinaitytė ir Liepa Svirskaitė lapkričio
14 dieną pradeda studijas Jaunųjų politologų mokykloje. Skaitykite Liepos įspūdžius, sužinojus, kad ji pateko į šią mokyklą, ir jos esė.
Svajonės pildosi
Praeitais metais vyko atranka į VU TSPMI organizuojamą Jaunųjų politologų mokyklą. Joje jauni žmonės turi galimybę sužinoti daugiau apie politiką, jos veikimo principus. Nesudalyvavau, nes pritrūko drąsos ir pasiryžimo. Mano draugė – priešingai. Parašė esė, nusiuntė ir gavo kvietimą dalyvauti.
Po kiekvienos sesijos iš jos išgirsdavau gausybę įspūdžių, komentarų apie tai, kaip įdomu nuvykus į universitetinę aplinką išgirsti žymius žmones pasakojant savo sukauptas žinias.
Susigundžiau ir pasakiau sau, kad kitais metais būtinai dalyvausiu. Pažadą ištesėjau. Tik pamačiusi registracijos anketą skubėjau užpildyti. Parašyti kokybišką esė užtruko apytikriai dvi tris valandas. Išsiunčiau.
Dėl tos priežasties, kad šie metai mokykloje man paskutiniai, jaudinausi, nes žinojau, kad kitos galimybės patekti neturėsiu.
Lapkričio ketvirtosios rytą patikrinau savo elektroninį paštą ir radau laišką, patvirtinantį, kad patekau. Neapsiėjau be laimės šokio. Vilniau, ketvirtadienį, lapkričio 14-ąją, aš atvažiuoju ir, patikėk manimi, gautu šansu semtis kuo daugiau naujos informacijos pasinaudosiu.
Liepa Svirskaitė
Ar Lietuvai vis dar reikalinga šauktinių armija?
Šauktinių klausimas Lietuvoje nepraranda aktualumo. Kiekvienais metais įvairiose internetinėse platformose pasirodo galybė straipsnių apie šauktinių prievolininkų sąrašus, apie šauktinius, vengiančius tarnybos, taip pat apie informaciją, svarbią einantiems karinės tarnybos atlikti. Nors diskusijos apie šauktinių būtinumą Lietuvai netyla, aš esu įsitikinusi, kad ši pareiga Tėvynei reikalinga.
Vienas iš savanoriškojo arba privalomojo ėjimo tarnauti privalumų yra papildomai sustiprintas gynybinis mechanizmas Lietuvoje. Nors ir esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, tačiau vis tiek reikėtų likti budriems ir kaip papildomą saugiklį turėti savo kariuomenę. Juolab, kad karti 1918 metų patirtis, kuomet į neseniai susikūrusią Lietuvos valstybę ėmė veržtis bolševikai, o kitais metais lenkai ir bermontininkai, pamokė, kad be savos kariuomenės būtumėme neišsivertę. Iš istorijos verta mokytis, todėl vardan žmonių saugumo rizikuoti nevertėtų.
Kitas privalumas yra didėjantis gyventojų pilietiškumas. Reta šeima Lietuvoje šiomis dienomis neturi bent vieno nario, kuris neitų karinės tarnybos arba jau nebūtų jos praėjęs. Laikui bėgant, vis daugiau žmonių sutinka su klausimu, kad tai yra reikalinga. Tarnaujant tampa svarbios ir švenčiamos valstybinės šventės, suvokiama istorinių vingių įtaka šioms dienoms, mokoma bendradarbiavimo, tarpusavio pagalbos ir kitų moralinių vertybių. Vadinasi, šaukimas į kariuomenę ugdo ne tik fizinį pasirengimą, bet ir dvasiškai stiprina piliečius.
Trečiasis privalumas yra socialinės garantijos prievolę atliekantiems žmonėms ir jų šeimoms. Juk Lietuva – tai ir yra joje gyvenantieji asmenys. Nors valstybė nedraudžia karių sveikatos draudimu, tačiau visas gydymo paslaugas apmoka. Socialiniu draudimu, apgyvendinimu, maistu, šeimos nariais, kario žūties ar sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju, rūpinasi valstybė. Taigi, valstybė garantuoja saugią ir užtikrintą ateitį į kariuomenę išėjusiam asmeniui.
Apibendrinant galima teigti, kad šauktinių prievolė yra reikalinga ne tik Lietuvai, bet ir jos žmonėms. Ši suteikiama galimybė praverčia norint būti tvirtai užtikrintiems dėl ateities, kariniu atžvilgiu. Taip pat dėl pilietiškumo plitimo ir socialinio saugumo, einant karines pareigas.
Liepa Svirskaitė
