Jaunųjų žurnalistų kursų ugdytinei Gretai Karalevičiūtei – ministro Lino Linkevičiaus padėkos raštas

Gegužės 7 dieną Valstybės pažinimo centre Vilniuje vyko diskusija „Mūsų teisės, mūsų laisvės, mūsų Europa. Europos Taryba po 70 metų“, skirta Europos Tarybos 70-mečiui. Diskusijoje aptartas ryšys tarp demokratijos ir žmogaus teisių, įtraukios visuomenės užtikrinimo svarba, ateities iššūkiai žmogaus teisėms ir demokratiniam saugumui bei Europos Tarybos atsakas į šias problemas.

Europos Tarybos, įsteigtos 1949 metais, veikla grindžiama siekiu stiprinti žmogaus teises, įstatymo viršenybę ir demokratiją. Europos Tarybai priklauso 47 valstybės narės.

Vienas pagrindinių Europos Tarybos laimėjimų yra 1950 metais priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nustatanti pagrindinius žmogaus teisių standartus visame Europos žemyne, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo įsteigimas.

Renginio metu taip pat apdovanoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos organizuoto nacionalinio rašinių konkurso „Mūsų teisės, mūsų laisvės, mūsų Europa. Kokius įsivaizduoji ateities europiečius?“ laimėtojai, kurie savo darbuose pateikė vizijas apie ateities Europą bei jos iššūkius.

Į renginį buvo pakviesti 15 geriausių rašinių autorių iš visos Lietuvos, o pirmieji 5 apdovanoti užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus padėkomis. Pirma vieta ir pagrindinis konkurso prizas – kelionė į Europos Tarybos apdovanojimų ceremoniją Strasbūre – atiteko Ignui Lapkui iš Mažeikių Gabijos gimnazijos, o antrą vietą pelnė Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narė, Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinė Greta Karalevičiūtė.

Tarp 15 geriausiųjų – ir kita Jaunimo centro jaunoji žurnalistė, Panemunės progimnazijos mokinė Gytė Augustinaitytė.

G. Karalevičiūtė neneigia fakto – pastaruoju laikotarpiu Europa išgyvena sunkų periodą, tačiau vis dar tiki, kad demokratija yra vienintelė sistema, kuri gali užtikrinti žmogaus teises bei sėkmingą ateitį, ir primena mūsų visų atsakomybes, vaidmenį kuriant ateities žmogų bei skatina domėtis tuo, kas vyksta aplink.

Siūlome paskaityti Gretos ir Gytės rašinius.

 

Keturi Europos kampai: liberalizmas, laisvės, teisės, tolerancija. Pastarieji dešimtmečiai turbūt taikiausias ir ramiausias laikotarpis visoje Europos istorijoje. XX a. pabaigos kovos baigėsi tuo, jog liberalizmas triumfavo. Ilgą laiką visa Europa buvo tarsi neužmiegantis ugnikalnis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pagaliau jis užmigo, o saldų miegą užtvirtino besikuriantys įstatymai ir institucijos.

Viena svarbiausių – Europos Taryba, ji paskatino Europą tapti bendru vienetu daugeliu prasmių. O europietiškąja biblija galime vadinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją.

Tiesa, yra valstybių, kurios yra Europos Tarybos narės, tačiau geografiškai yra nutolusios nuo Europos. Tai tik įrodo, jog demokratija yra geidžiama dogma ne tik aplink mus.

Nors demokratiją kai kuriais atžvilgiais galime vadinti neužbaigtu piešiniu, aš jos sėkme neabejoju. Tai piešinys, kurio kiekvienas trokšta, nori papuošti savo namus. Turėdami jį, mes užtikriname ir savo orumą, laisves bei teises.

Minimalistinė simbolika. Tačiau yra ir kita medalio pusė – mes vis dažniau girdime kritiką, euroskeptikų gretos taip pat didėja, o spekuliacijos apie Europos ateitį tampa aktualija. Tad kyla klausimas, ko tikėtis ateities europiečiui, kokios problemos priešaky ir koks europietis bus pats?

Pirmoji problema, galinti stipriai paveikti ateities žmones, yra ekologinė grėsmė, kuri susikibusi rankomis su klimato kaita keliauja artyn Europos ir viso pasaulio. Kai pradedame mąstyti apie tokias problemas kaip imigrantų pliūpsnis, Trečiasis pasaulinis karas (mokslinė fantazija ar realybė?), mums atrodo, kad konfliktas su gamta išties tolimas reikalas, tačiau taip nėra.

Jei ne su mumis, tai su ateities gyventojais ši problema išdidžiai pasisveikins, parodydama, koks mažas yra žmogus. Už išteklius ir duoną mes santūriai atsidėkojame tikrai nekuklia porcija išmetamųjų dujų ir kitų „gėrybių“. Šiuolaikiniam žmogui vis dar trūksta atsakomybės jausmo, bet ateities europietis jau neturės teisės žvelgti į tai pro pirštus (jeigu nebus per vėlu).

Rezultatai bus matomi tik tuo atveju, jeigu žmonija suvienys savo jėgas. Pradinis tikslas – vieninga ir atsakinga Europa. Toks turi būti ateities europiečio tikslas. Šiuo klausimu negali likti diskriminacijos. Už nugaros negali likti niekas – nei kitataučiai, nei imigrantai.

Kad visa tai vyktų, reikia sėkmingo integracijos proceso. Europa – vieta, kur apstu skirtingų kultūrų ir vertybių. Čia galioja 360 laipsnių taisyklė. Sudėję 4 kampus – liberalizmą, laisves, teises, toleranciją – mes gauname taisyklingą stačiakampį, juosiantį Europą.

Tačiau yra žmonių, braižančių ir kitas figūras. Viena pusė teigia, kad imigrantų atžvilgiu turime būti lankstūs, kita mano, jog imigrantai ir žala yra neatsiejami dalykai. Konvencija teigia, kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat iš savosios. Uždarydami duris pamąstykime, ar nebūsime kiti, kurie lauks, kad kas nors mums jas atvertų.

Atviros durys imigrantams – atviros ir teroristams? Tai tik didelis išpūstas burbulas. Teroristų įkaitai – ne fiziniai žmonės, o mūsų vidinis pasaulis ir pasąmonė, žinoma, to ignoruoti negalima, tačiau šaltas protas – mūsų ginklas. Sumišimas atspindi mūsų įbauginimą. Šiuo atveju jie pasiekia savo tikslą, todėl žvelgdama į ateitį pozityviai, aš žmones matau itin racionalius.

Nors islamas ir fundamentalizmas turi savotišką ryšį, tai tik dar stipriau įdarbina demokratiją. Europa vis labiau tampa spalvingesnė ir globalesnė vieta. Demokratija yra terpė, kuri užtikrina abiejų pusių pozicijas. Dar kartą remiuosi Europos žmogaus teisių konvencija – kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Mes esame pakankamai civilizuoti, kad galėtume padėti visiems reikalingiems procesams vykti sklandžiai, be abejo, tik abiejų pusių tarpusavio sutarimu.

Norėtųsi lyg radijo stotį perjungti visas problemas. Bet politologai nemėgsta saldžių kalbų. Politinį elitą lydi korupcija. Didėja pensininkų skaičius, bet tų, kurie juos išlaikytų, nėra. Atkeliauja naujos kultūros, o senosios, bijodamos prarasti ypatumus, išryškina nacionalizmą, didėjanti įtampa pasaulinėje arenoje, artėjanti krizės banga ir begalės kitų problemų, su kuriomis, tikėtina, susidurs ateities europiečiai. Ko imtis, kokiam būti, kad kasdienybė nebūtų apkartinta?

Bandydami suprasti visas šias dideles, konkretaus sprendimo neturinčias problemas, dažnai žmonės pasirenka lengviausią kelią ir užmerkia akis, nes gyventi manant, kad problemos manęs neliečia, arba, kad tai tik politikų reikalas, be abejonės, yra lengviau. Šiandien žmonės vis dar tai daro.

Kad galėtum būti tikras europietis, reikia ne tik žinoti teises bei laisves, bet ir problemas. Užmerkusi akis (tiesiogine prasme) bandau pažvelgti į Europą ir ateities kartas. Regiu intelektualius žmones. Ne, ne su trimis aukštąjį išsilavinimą patvirtinančiais diplomais, o su gebėjimu kritiškai mąstyti ir analizuoti, skirti propagandą nuo tiesos, gebėti nepasiklysti informacinėje gausoje. Ypač svarbu išsaugoti demokratišką žvilgsnį į pasaulį ir išlikti žmogumi.

Galbūt banalu, bet be galo svarbu tikėti sėkme. Velniop nihilistus, tik noras kurti tarpusavio ryšį, pagrįstą demokratiniais principais, gali mus vesti pirmyn ir statyti nematomas, tačiau tvirtas sienas. Apibūdinti ateities žmogų konkrečiai, tokioje sparčiai besikeičiančioje aplinkoje, tai tas pats lyg humanitarui sėdėti šiuolaikinio mokslo laboratorijoje ir bandyti suprasti, kaip veikia kosmosas. Tačiau galime spėlioti, kelti hipotezes arba patys kurti tą žmogų.

Kaip? Paprasta – šiandieniais apmąstymais ir rytojaus darbais. Stebuklingos formulės nėra, bet yra konstanta, kuriai priklauso sesė demokratija ir brolis liberalizmas. Tačiau be galo svarbu mokėti konstantą pritaikyti, įsiskaityti į sąlygą. Tai lyg matematika – ilgi, sudėtingi sprendimai, reikalaujantys laiko ir gebėjimo pasukti smegenis. Bet galiausiai gauname rezultatą. Ateities europietį.

Greta Karalevičiūtė

 

Jaunieji europiečiai – mūsų ateitis

 

Šiais laikais visi turime daug teisių ir esame, kaip mano istorijos mokytojas sako, prisiuostę demokratijos. O kodėl gi jos neprisiuosčius? Ji vyrauja beveik visose Europos valstybėse, kur eilinis žmogus turi teisę gyventi oriai, kur žino, kad jo nuomonė bus išklausyta.

Veiksmas, kad kiekvienas gali išreikšti savo nuomonę, ir turi būti pagrindinis Europos ateities kūrimo akcentas. Lygios teisės ir laisvės turi būti lygios absoliučiai visur.

Kiekvienas iš mūsų norėtų sukurti savitą pasaulį. Vienas tokį, kur alkoholis būtų leidžiamas nuo šešiolikos metų, kitas, kad į „Euroviziją“ nuo šalies siųstume ne vieną, o kelis atstovus, trečias galbūt norėtų, kad visą Europą valdytų vienas karalius, o valdymo santvarka būtų despotija.

Bet ko vienas užsimanė, dauguma nedarys. Reikia balsavimų, bendrų nutarimų, kad judėtume šviesios ir draugiškos Europos ateities link. Taip pat reikia ir logiškų siūlymų, nes toks, kaip padarykim visur pliušinius meškiukus tik baltos spalvos, netinka.

Tarkim, kaip ir atskirų valstybių valdymo centrų (Lietuvos atžvilgiu, Seimo) narių skaičiaus nevienodumas. Surengei visų Europos Tarybos valstybių balsavimą, susumavai rezultatus ir turi bendrą produktą. Nes, pavyzdžiui, Lietuvoje 141 sėdinčiojo tikrai nereikia. Kai kurie juk tik sėdi, o kiti sprendžia Lietuvos ateičiai įtakingus sprendimus.

Pati domiuosi politika, ir kartą, pasiėmusi Seimo lankstinuką, perskaičiusi kelias pavardes, pati savęs paklausiau: jie dirba Seime? Visose valstybėse, manau, reikėtų truputį daugiau vienodumo, bet ne per daug, kiekviena valstybė turi ir kažkuo išsiskirti.

Ateities Europa, mano akimis, bus inovatyviausias, ekonomiškiausias žemynas pasaulyje, o Europos Taryba ir kitos sąjungos dar tvirčiau įsigalės ir bus susietos stipriais tarpusavio ryšiais. Kad taip įvyktų, turime dirbti kartu ir išvien.

Labai stipriai reikia šviesti jaunimą, juk jis – mūsų ateitis. Reikia išklausyti ir giliai priimti jaunų žmonių nuomonę, o ne tik užkietėjusių politikų. Mes matome ir galime įvardyti spragas, kurias reikėtų sutaisyti. Viena jų – brangiai apmokamas mokslas. Jeigu Europai reikia protingų, išsilavinusių žmonių, padarykite, kad mokslas aukštosiose mokyklose, universitetuose būtų nemokamas arba bent pigesnis.

Daug gabių mokinių nestoja į universitetus, nes tai tiesiog per brangu, o į nemokamą vietą pakliūti labai sunku. Jeigu jau europiečiai susijungia į tokias organizacijas kaip Europos Sąjunga, Europos Taryba ir daugelį kitų, tai tegul ir ugdo savo palikuonis pigiau, visi sutartinai, visi išvien.

Aišku, yra ir labai gerų dalykų, tokių kaip projektas „Erasmus+“, kuris leidžia moksleiviams ir studentams pamatyti visokią Europą. Aš taip pat dalyvavau tokiame projekte, susitikimas vyko Italijoje. „Laužome stereotipus, kuriame sveiką, naują Europą“ – būtent toks buvo projekto pavadinimas. Tokių bendradarbiavimų reikia daugiau, jie juk leidžia visiškai jaunam žmogui pamatyti dalelę pasaulio, ypač nepasiturinčių šeimų vaikams, kurie ir šiaip negali išvykti kur nors paatostogauti ar ką nors pamatyti, nes neturi tam lėšų.

Ir viskas apie jaunąją kartą, arba kitaip, kaip daug kas mėgsta mus vadinti, Z kartą. Tai taip, mes juk tie, kurie neišlenda iš savo telefonų, kurie nesugeba atskirti žaidimo nuo realybės ir dar penkiasdešimt atspalvių kitų dalykų, kurie toli gražu tinka ne visiems.

Tokie pasakymai iš tikrųjų žlugdo. Vis atsibosta įrodinėti, kad jeigu maigai telefoną, tai nereiškia, kad žaidi kažkokį žaidimą, kur katė gaudo gyvatę. Galbūt aš skaitau kažkokį svarbų straipsnį, kurio detalės man padės parašyti lietuvių kalbos rašinį.

Mes šviečiamės patys, nes tokio amžiaus mokiniams kaip mes nėra su kuo nei padiskutuoti pasaulio raidai svarbiomis temomis, nei mokytis pasaulio santvarkos, kur ir koks valdymas yra. Kartais, kai įsiveliame į diskusijas su tais pačiais mokytojais, patys matome, kaip juos pralenkiame savo žiniomis ir kaip skiriasi mūsų nuomonės. Tai ir parodo, kokios skirtingos kelių kartų pozicijos. Ir mums nepavyksta įrodyti, kad yra taip ir ne kitaip. Yra labai mažai tokių vietų, kur galime garsiai išreikšti savo nuomonę, o ne tik per geografijos pamokas.

Taigi žmonių kartos keičiasi, senyvus pakeis jauni, gabūs, inovatyvūs. Ir tai tik į gerą, nes Europa keisis. Sprendžiant pagal tai, kokios jaunų žmonių pozicijos, galiu pasakyti, kad tolesnė Europos raida tik gerės. Aišku, norint, kad ji sparčiai gėrėtų, reikia įdėti daug darbo švietimo srityje, vykdyti pokyčius valstybių valdančiųjų įstaigose. Spragų yra, bet jas galima užtaisyti, reikia tik to norėti. Aš manau, kad Europos laukia šviesi ateitis, tikiuosi, kad jauni, gabūs valdantieji nesugriaus jau sukurtos dalies gerumo, o jį tik plės ir kurs. Ir ne tik valdantieji, bet ir šiaip jauni piliečiai. Mes kiekvienas galime daug, kai tam yra sukurtos geros sąlygos. Aš žinau, kad ateitis mūsų, jaunėlių, rankose. Ir tikiu, kad mes sukursime gerą, ekonomiškai stiprią ir vienodą, inovatyvią, politišką ir visiems vienodą Europą!

Gytė Augustinaitytė

 

 

Share this…

Recommended Articles

Social Share Buttons and Icons powered by Ultimatelysocial

Facebook