ajc Beatričė Žiurinskaitė – buvusi Jaunųjų žurnalistų komandos narė. Skaitykite „Alytaus naujienų“ žurnalistės Lauros Baliukonienės publikaciją apie Beatričės pasirinkimą studijuoti kineziterapiją.
Kineziterapiją pasirinkusi alytiškė: „Studijos man padovanojo geriausius metus ir viešnagę Ispanijoje“
Ispanijoje, Valensijos mieste, praleisti keli mėnesiai alytiškei Beatričei Žiurinskaitei įsiminė ilgam. Ir dabar, kai ji sugrįžo į Lietuvą, norėtų vėl vykti į saulėtąją šalį, o gal net joje ir pasilikti gyventi. Tikriausiai tokių patirčių, kurios jai pasitaikė studijuojant kineziterapijos specialybę Vilniaus kolegijoje, ji nebūtų turėjusi, jeigu stačia galva būtų nėrusi į politikos mokslus, apie kuriuos kadaise taip svajojo. Antrame kurse studijuojanti mergina nepraleido progos pagal tarptautinę studentų mainų programą „Erasmus“ išvykti į užsienį, ten pasisemti naujų žinių, įspūdžių. Nors ji buvo įspėta, kad šioje šalyje milžiniški studijų krūviai ir laukia labai sunkus etapas, alytiškės tai neatgrasė. Ji drąsiai priėmė laukiančius iššūkius.
Laura BALIUKONIENĖ
Nuo politikos iki kineziterapijos
Tai, kad ji studijuos kineziterapiją, Beatričė nė nesvajojo jau būdama ant mokyklos baigimo slenksčio. Kaip ji pati pasakojo, ilgą laiką labai norėjo krimsti politikos mokslus ir svajojo dirbti šioje srityje.
Tapus Alytaus miesto mokinių tarybos nare ir dvejus metus buvus jos pirmininke, merginai teko iš arčiau susipažinti su politikų ir savivaldos sistemos darbu. Būtent tada ji suprato, kad realybė nė trupučio neatitiko vaizduotėje susikurto reginio. Tad ir svajonė būti politikos specialiste tąkart subliuško.
„Būdama dvyliktoje klasėje supratau, kad nežinau, ko noriu iš gyvenimo toliau. Visada buvau aktyvi fiziškai, sportuodavau, tad galvojau, gal rinktis ką nors iš sporto srities. Tačiau kartą mano krikšto mama pasiūlė pasidomėti kineziterapija ir galbūt įtraukti tai į savo pasirinkimų sąrašą. Kai išsiaiškinau, kokia tai specialybė, pagalvojau, kad man tai visai patinka. Niekada nebuvau mokinė pirmūnė, buvau pasirinkusi humanitarinius dalykus, o šiai specialybei reikėjo biologijos. Tada susiradau korepetitorę, kuri man padėjo pasiruošti biologijos egzaminui. Jį išlaikiau geriausiai iš visų egzaminų. Galiausiai man pavyko įstoti į nemokamas kineziterapijos studijas Vilniaus kolegijoje ir dabar dėl to nesigailiu nė trupučio. Priešingai, esu labai laiminga, man tai labai patinka ir jaučiuosi atradusi save. Prasidėjo geriausi metai mano gyvenime. O tie keli Ispanijoje studijuojant ir atliekant praktiką praleisti mėnesiai tą jausmą dar labiau sustiprino“, – su dideliu užsidegimu akyse pasakojo jauna mergina.
Studijos – ispanų kalba
Sausio pabaigoje ji grįžo iš saulėtosios Ispanijos, o apie savo įspūdžius joje galėtų pasakoti kad ir visą dieną nesustodama.
„Kai įstojau į kolegiją, maniau, kad studijos labai sunkios, tačiau kai nuvykau į Valensijos universitetą, supratau, kad tai tebuvo kruopelytė to, ko reikalauja mūsų krašte. Mane ir studijų mainų koordinatorius įspėjo, kad ten bus labai sunku, kad paskaitos vyks tik ispanų kalba, net įkalbinėjo rinktis kitą šalį, tačiau savo pasirinkimo nekeičiau. Nors visa tai, ką jis sakė, yra tiesa“, – pasakojo mergina.
Jai ten teko mokytis bent jau tris keturis kartus daugiau teorijos ir praktikos. Studijas dar labiau apsunkino tai, kad paskaitos vyko ispanų kalba, nors alytiškei ji nebuvo visiškai svetima, tik kiek primiršta. Dar vaikystėje kurį laiką mergina gyveno Ispanijoje, be to, ispanų kalbos šiek tiek mokėsi ir gyvendama Lietuvoje. Iki išvykimo į saulėtąją šalį pagal tarptautinę studentų mainų programą Beatričė buvo įsitikinusi, kad kalbos nepamiršo, tačiau vos atvykus į šią šalį suprato, kad reikės daug ko išmokti ir prisiminti. Tik maždaug po trijų mėnesių pavyko su ispanais bendrauti lyg kalbėtų gimtąja kalba.
„Ispanai labai vertino tai, kad bent jau bandžiau kalbėti jų kalba. Ko nemokėjau pasakyti ispaniškai, sakydavau angliškai. Visą dieną tekdavo girdėti ispanų kalbą, o vėliau man pavyko susirasti ir ispanų draugų. Nuo tada ir įvyko esminis lūžis mano kalboje“, – teigė Beatričė.
Praktikavosi klinikinėje Valensijos ligoninėje
Daug laisvo laiko poilsiui, savo malonumams ir pramogoms alytiškė neturėjo. Paskaitos vykdavo nuo 14 val., o baigdavosi apie 21 val., tad laikas joms pasiruošti būdavo pirmoji dienos pusė.
Vėliau jos užimtumas dar labiau padidėjo, kai ėmėsi ligoninėje atlikti praktiką, tad būdavo vėlyvų vakarų, kai grįžusi į savo išsinuomotą butą, po intensyvios dienos vos pajėgdavo nusigauti iki lovos.
Pusantro mėnesio trukusi praktika klinikinėje Valensijos ligoninėje dar labiau sustiprino Beatričės potraukį kineziterapijai. Ten nuo 8 val. iki vidurdienio prisieidavo dirbti su sunkiais ligoniais, kuriems tekdavo padėti pagal galimybes atgauti fizines jėgas, juos mankštinant, padedant daryti įvairius pratimus.
„Ligoninėje buvo labai dideli, tiesiog protu nesuvokiami krūviai, mums tekdavo dirbti su daugybe pacientų. Jų per dieną būdavo tiek, kiek Lietuvoje per visą praktikos istoriją. Pirmomis dienomis aš net alpdavau iš nuovargio ir streso, iš ligoninėje matytų vaizdų, prie kurių reikėjo priprasti“, –atviravo mergina.
Turėjo reta liga sergančią pacientę
Nors per visą praktikos laikotarpį teko turėti daug įvairių pacientų, tačiau labiausiai įstrigo jauna, virš dvidešimties metų, mažą dukrytę turinti pacientė. Su ja praėjo visas alytiškės praktikos laikas. Moteris serga autoimunine reta liga, jos kūnas buvo visiškai paralyžiuotas, galiausiai ji net negalėjo nieko kalbėti. Tačiau po ilgo ir atkaklaus darbo pavyko pamažu atsigauti – moteris pradėjo kalbėti, padedama net galėjo pasėdėti lovoje.
„Niekada nepamiršiu jos reakcijos, kai po ilgo laiko pirmą kartą mus pamatė be medicininių kaukių. Tik iš balsų atpažino, jog tai mes su kolega, kurie visą tą laiką padėjo jai stiprėti fiziškai. Buvo labai keista ją liesti be pirštinių. Mes labai susibendravome ir man buvo liūdna atsisveikinti, tikiuosi, kad jos sveikata sustiprės“, – vylėsi Beatričė.
Kineziterapeutai – paklausūs specialistai
Pašnekovė Valensijos ligoninę lygino su Lietuvos įstaigomis ir, jos akimis, skirtumų – apstu. Pasak merginos, mūsų šalies ligoninėse labai griežta tvarka, gydytojai dažniausiai dalykiški, piktais veidais, aplinka labai niūri ir nuobodi, o tenykštėje ligoninėje – triukšmas, klegesys, juokas, laisvas bendravimas. Pas kiekvieną pacientą visą laiką būna šeimos narių ar bent vienas artimas žmogus. Ligoninės aplinka visiškai neprimena valdiškos institucijos, o jausmas toks, tarsi būtum namie tarp savų žmonių.
Kineziterapeutai Ispanijoje yra labai paklausūs specialistai. Tai bene pirmieji žmonės, į kuriuos kreipiasi kiekvienas, pajutęs įvairius negalavimus. Jų darbo užmokestis yra didesnis nei mūsų šalyje, nes tikriausiai dar reikia laiko, kad ši jauna specialybė būtų labiau įvertinta.
„Man ten dirbti buvo gera ir nekantriai laukdavau kitos dienos ligoninėje. Nors fizinis nuovargis ir aplankydavo, tačiau emociškai jaučiausi puikiai. Manau, tokiam geram mano nusiteikimui reikšmės turėjo ir nuolat Ispanijoje šviečianti saulė, o per visą laiką, kiek čia buvau, lijo gal vos du kartus“, – tikino alytiškė.
Tiesa, lietaus būta labai stipraus ir gausaus, tąkart dėl jo buvo apsemtos visos gatvės, pastatai, uždarytos mokyklos, parduotuvės. Liūtis tenykščiams prilygo didžiausiai gamtos stichijai.
Savaitgaliais – į keliones
Beatričė stengdavosi uoliai mokytis ir pasiruošti paskaitoms, kai tuo pat metu daugybė studentų iš viso pasaulio, atvykusių pagal minėtą mainų programą, mieliau rinkdavosi šėliones ir pramogas. Tačiau šių dalykų neatsisakė ir ji. Savaitgaliais ir laisvadieniais buvo organizuojamos vienos dienos kelionės, į kurias mergina noriai leisdavosi.
„Valensijos regionas yra be galo gražus savo gamta, pastatais, architektūriniais sprendimais, tad pamatyti tikrai buvo ką. Nepraleisdavau nė vienos progos susipažinti su regionu“, – tikino pašnekovė.
Ji lankėsi kalnuose, prie jūros, kuriuos tiesiog dievina. Matė didinguosius krioklius, jų baseinus, aplankė daugybę spalvomis akį rėžiančių ežerų, pilių, lankė miestelius ant jūros kranto ir ne tik, gėrėjosi įvairiais kitais rojaus kampeliais.
Pakeitė nuomonę apie ispanus
Pasiteiravus, ar atvykus į Ispaniją neteko išgyventi kultūrinio šoko, mergina tvirtino, kad tokios aštrios reakcijos nepatyrė, tačiau pasikeitė nuomonė apie ispanus, apie kuriuos jis visada galvojusi, jog yra labai draugiški ir paslaugūs žmonės: „Jeigu ispanas mato, kad kitatautis nekalba ispaniškai, tai su juo visai nebendrauja, net nesistengia pasiteirauti, ar viskas gerai, pasiūlyti pagalbos. Dėstytojai taip pat į svečių šalių studentus reaguodavo šaltai, net paklausus, kokią knygą rekomenduotų paskaityti žinioms pagausinti, jų atsakymas būdavo: „Kokią nori.“ Vienas dėstytojas kartą manęs net paklausė, ko čia iš viso atvažiavau, jeigu dorai nemoku kalbos. Mūsų šalyje atvykusiems kitų šalių studentams visuomet rodoma daugiau dėmesio.“
Taip pat Beatričė akcentavo, kad bent jau Vilniaus kolegijoje studentams stengiamasi skirti laiko ir dėmesio kiekvienam individualiai, o Ispanijoje į juos žiūrima kaip į bendrą masę.
Į iš Rytų Europos atvykusią šviesiaplaukę merginą mėlynomis akimis tenykščiai gyventojai žvelgdavo kaip į egzotišką mergaitę, tačiau, kaip tikino pati alytiškė, nereikėjo vargti dėl įkyriai rodomo dėmesio.
Teko pratintis prie kitokio režimo
Dar pačiomis pirmosiomis viešnagės Ispanijoje dienomis mergina patyrė ne itin malonų įvykį, kai besėdint vienoje Valensijos kavinėje buvo pavogta jos rankinė su dokumentais ir pinigais. Tačiau apie tai pranešus kavinės apsaugos darbuotojams, operatyviai buvo užrakintos patalpos, iškviesta policija, atlikta krata ir po keliolikos minučių pavogti daiktai jau grąžinti savininkei. Nuo tos dienos alytiškė daiktus saugojo kaip savo akį, mat vagystės Ispanijoje yra itin dažnos.
Beatričei buvo nelengva priprasti ir prie ispanų valgymo režimo, mat ten normalu sočią vakarienę pavalgyti apie 22 val., o pusryčiams tenykščiai užkanda sausainių. Alytiškė buvo pripratusi pavalgyti sočius pusryčius, o vakarienė – vėliausiai 19 valandą.
Be to, Ispanijoje žmonių diena prasideda pakankamai vėlai – pirmosios parduotuvės dirbti pradeda apie 10 val., o anksti ryte niekur nieko nusipirkti beveik neįmanoma. Daugybė maisto parduotuvių taip pat čia užsidaro anksčiau nei Lietuvoje – po 21 val., o sekmadieniais iš viso niekas nedirba.
Beje, vienas labiausiai Beatričei patikusių ispaniškų patiekalų buvo paelija, kurių rūšių ten – apstu, tačiau labiausiai ji pasiilgo cepelinų. Tai buvo pirmasis patiekalas, kurio grįžusi namo valgė.
Pragyvenimo lygis – aukštesnis
Kaip pasakojo B.Žiurinskaitė, Ispanijoje pragyventi yra lengviau, mat minimalus darbo užmokestis viršija 800 eurų į rankas, o daugelis maisto produktų, būtiniausių prekių yra net iki kelių kartų pigesni nei Lietuvoje. Tiesa, mėsa brangesnė, o jos Beatričei norėjosi labiausiai.
Išsinuomoti būstą gyventi Ispanijoje kainuoja maždaug tiek pat kiek Vilniuje. Alytiškė gyveno senamiestyje, nuo universiteto maždaug už 45 minučių einant pėsčiomis, arba už 20 minučių kelio važiuojant metro. Tokią vietą ji pasirinko sąmoningai, ten – labai gražu, parduotuvės buvo prie pat, o susisiekimas labai patogus.
„Galvojau, kad būdama Ispanijoje labai pasiilgsiu namų, tačiau anaiptol. Dabar norėčiau ten sugrįžti, o gal net ir pasilikti gyventi“, – teigė alytiškė.
Į Ispaniją Beatričė atvyko, kai medžiai apsiskarojo apelsinais ir mandarinais, tad aplink buvo daug oranžinės spalvos. O šią šalį paliko pačiu gražiausiu metų laiku, kai pradėjo rodytis pirmieji pavasario ženklai – aplink gausiai sužydėjo medžiai, krūmai, o oro temperatūra perkopė 20 laipsnių šilumos. Dabar ateinančio pavasario ir vis kaitresnės saulės, žiedais pasidabinusios gamtos alytiškė labai laukia čia.
Asmeninės nuotr.
