Lietuvos moksleivių sąjunga, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į mokinių emocinę aplinką mokykloje, skatina ieškoti būdų, kaip ją paversti pozityvesne ir draugiškesne kiekvienam moksleiviui. Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų mokiniai svarsto: dėl kokių priežasčių kartais nesinori eiti į mokyklą. Skaitykite Giedrės Dudavičiūtės mintis

Mokykla. Žodis, kurį išgirdus užplūsta įvairūs jausmai. Ne visada geri, ne visada blogi. Tačiau jame telpa tiek daug visko: išgyvenimų, emocijų, darbo ir pastangų. Kiekvieną rytą keliauji takais, kuriuos ir užsimerkęs atpažintum, matai tuos pačius riedančius automobilius ir juose sėdinčius žmones. Pradedi pastebėti, kad ta mergaitė su ta pačia plaukuose įsegta sege. Tai tampa įprasta, kaip ir pasiekti rytinį tikslą – mokyklą, kurioje turėtų atsiskleisti visas tavo talentas, individualumas ir išskirtinis požiūris. Bet tada įvyksta tai, ko labiausiai bijai. Tu sustoji tobulėti, augti ir bręsti. Kodėl? Galbūt viena iš priežasčių yra patyčios, tačiau laikas pažvelgti daug giliau, nes ne visada žodinės ar smurtinės patyčios, kurias patiri mokykloje, stabdo būti tave tuo, kuo svajojai.

Jau daug laiko analizuojame, aptariame patyčių problemą. Kaip vienas ar kitas mokinys pasišaipė, nusijuokė, paskleidė melagingą gandą. Kartais tai sureikšminame, ir bet koks kitoks požiūris tampa patyčiomis. O galbūt tik pasvarstykime, kad patyčios mums, mokiniams, yra tie nesibaigiantys namų darbai, aštuonios pamokos per dieną ir visi tie privalomi dalykai, kurie nekelia jokio susižavėjimo. Mes tampame sistemos robotais ir privalome padaryti tik tokius ėjimus, kurie yra užprogramuoti. Bet koks nenumatytas žingsnis nesuprantamas. Todėl mums kartais sunku pritaikyti žinias, nes negalima klysti. Jeigu suklysi – atsiliksi, turėsi pasivyti, todėl nukentės kiti dalykai ir tau vėl skaudės. Skaudės ne fiziškai, bet psichologiškai, kad nesugebėjai būti geriausias. Nesugebėjai padaryti to, ko iš tavęs tikisi. Ir tikisi net ne mokytojai, o tie, kurie sukūrė šią sistemą, kupiną baimės klysti.

Nuo pat pirmų dienų iš tavęs tikisi, kad tau viskas seksis, viską mokėsi ir viskas patiks. Iškart pritapsi, susirasi draugų ir plauksi ta numatyta banga. Bet juk kartais bangos būna didelės, neplanuotos ir labai baugios. Tai tavo gyvenimas mokykloje, toks baugus ir didelis. Jis pilnas taisyklių ir normų, kurioms nepaklusti neturi teisės.

Baimė kausto ne tik tada, kai tyčiojasi, vadina tave nevykėliu ar nuspiria tavo kuprinę. Baimė kausto net ir tada, kai nesugebi išmokti tiek, kiek moka kiti, kai nesugebi suprasti visko iš pirmo karto kaip kiti. Pradedi savęs gailėtis, nekęsti tų, kuriems sekasi ir kurie susidoroja su iššūkiais. Pradedi pykti ant savęs, mokytojų, net ant draugų. Kaltini, kad esi per mažai talentingas, per mažai įdėjęs darbo, pastangų ir laiko. Galvoji, kad vis dėlto reikėjo paaukoti tas kelias miegui likusias valandas ir pasimokyti.

Gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje mūsų mintys ir nuomonės yra priimtinos ir nesmerkiamos. Bet kodėl, būdama dvyliktoje klasėje, privalau laikyti tokius egzaminus, kurių aš nenoriu? Taip, mums nuolat kartoja, kad gal prireiks gyvenime, o jei ir ne, tai žinias panaudosime praktiškai. Tačiau mes naudojame savo laiką ir pastangas mokytis to, kas mums nepatinka, kas nesiseka arba kas galbūt nekelia noro daugiau apie tai sužinoti. Esame įsprausti į rėmus, iš kurių mokykloje bijome ištrūkti.

Keliu sau klausimą, gal geriau, kad manęs nemėgtų, nesuprastų ir galbūt neturėčiau tiek draugų, kiek turiu dabar, bet galėčiau pasirinkti daryti tai, kas man patinka, kas atrodo teisinga. Į gyvenimą visi žiūrime per savo prizmę, ir visi dalykai mums atrodo skirtingi. Sėdėdama šeštoje savaitinėje matematikos pamokoje pagaunu save galvojant, kaip norėčiau kažką parašyti, turėti laiko atsiversti knygą, perskaityti straipsnį, sudalyvauti dar viename konkurse, tačiau prisimenu, kad tai turės palaukti. Noriu studijuoti nemokamai, privalau lankyti pamokas ir dėtis į galvą visas formules, nes privalau išlaikyti egzaminą. Tad aš dar kartą klausiu, kaip laisvoje visuomenėje gali vykti tokie nelaisvi procesai? Aš kiekvieną dieną bijau prarasti individualumą, bet esu priversta paklusti ir daryti tai, ką sugalvojo kiti, kas jiems atrodo teisinga.

Mokykla sukūrė slogią ir kupiną konkurencijos atmosferą. Didelis krūvis, nesibaigiantys namų darbai, privalomi dalykai. Grįžęs po aštuonių pamokų esi nuleidęs rankas, neturi jėgų, ūpo vėl ruošti namų darbus. Neturi jėgų net perskaityti tam straipsniui, apie kurią svajojai matematikos pamokoje.

Mūsų gyvenime keičiasi tiek daug dalykų, nes nuolat ir nepaliaujamai viskas tobulėja ir juda pirmyn. Tačiau mokyklose sistema pasikeitė labai mažai. Mes vis dar sėdime tokiuose pat kabinetuose, norėdami paklausti ar norėdami kalbėti keliame ranką. Mes mokomės to, kas jau buvo, bet nesiorientuojame į tai, kas bus. Mums nuolat kartoja, kad baigę mokyklą, universitetą ar kitą įstaigą turėsime susirasti darbą. Bet nuėjęs į darbo pokalbį supranti, kad jiems nereikia tavo geriausio pažymio iš kiekvieno dalyko, jiems nereikia tavo mokėjimo pakelti ranką. Jiems reikia tavęs – kūrybingo, individualaus ir išskirtinio žmogaus. Jie nori, kad mąstytum savarankiškai, įdomiai, sugebėtum rasti ryšį ir sujungti naujai išmoktus dalykus. Ir tu netikėtai supranti, kad per tiek metų nesugebėjai to išsaugoti, išmokti, nes bijojai.

Mokykla turėtų tapti ta vieta, į kurią norėtum eiti su džiaugsmu ir noru sužinoti, išbandyti ir pajusti. Nors vaikai ir nesudaro šimtaprocentinės visuomenės, bet jie yra svarbiausia ateities dalis. Todėl leiskite mums atsiskleisti, bandyti, klysti nesprausdami mūsų į rėmus. Leiskite mums nebijoti.

Giedrė Dudavičiūtė

Recommended Articles

Facebook