Pasimetusi paciento kortelė – užsitęsęs ligos gydymas. Skaitykite jaunosios žurnalistės Gytės Augustinaitytės publikaciją.

Gruodžio 4-osios vakarą man nutiko trauma. Nuspyriau stalo koją kairės kojos nykščiu. Anksčiau taip pat kelis kartus buvau jį sumušusi, tačiau skausmas pasilaikydavo kelias valandas ir praeidavo. Deja, šį kartą skausmas nedingo.
Antradienį ryte nuėjau į mokyklą, pakrypo koja ir skausmas padidėjo. Paskambinau mamai ir iškart vykau pas gydytoją chirurgą Vidmantą Maciulevičių. Atvykusi į polikliniką užsiregistravau ir laukiau prie gydytojo kabineto. Po kokių 30 minučių įėjau į kabinetą, tačiau mano paciento kortelės dar nebuvo.
Gydytojas liepė papasakoti, kas atsitiko, ir parodyti, kur skauda. Aš parodžiau, jis vos prilietė ir pasakė, kad nieko rimto nėra, man net neturėtų labai skaudėti. Tik parašė atleidimą nuo kūno kultūros pamokų vienai su puse savaitės, parekomendavo druskos voneles bei valstybinės degtinės kompresus, ir išleido.
Sakė, jei skausmas nepraeis per savaitę, vėl registruotis ir ateiti pas jį. Na, aš grįžau namo, nes vos galėjau vaikščioti. Dėjau kompresus, dariau druskos voneles, tačiau skausmas nemažėjo, galima sakyti, tik didėjo.
Trečiadienio vakarą tėvai nuvežė į Priėmimo–skubios pagalbos skyrių, kur budintis chirurgas apžiūrėjo ir liepė peršviesti rentgeno spinduliais. Lūžių buvo nematyti, stiprus sąnario sumušimas ir patinimas. Koją įdėjo į gipso longetę ir liepė po penkių dienų apsilankyti poliklinikoje. Ketvirtadienio rytą telefonu mama užregistravo mane vizitui poliklinikoje pirmadienį.
Po penkių dienų, pirmadienį, vėl vykau pas gydytoją V.Maciulevičių. Įėjus į kabinetą paaiškėjo, kad mano paciento kortelės vėl nėra. Na, bet jis mane priėmė, nuėmė gipso longetę, liepė truputį pavaikščioti. Žengdama tuos kelis žingsnius nieko nejaučiau, tačiau vos išėjus iš poliklinikos, skausmas atsirado. Nieko nesakiau mamai, nes vėl būtų vedusi pas gydytoją ir vėl būčiau negalėjusi eiti į mokyklą.
Antradienį su dideliu skausmu išėjau į mokyklą. Gal ir būčiau nėjusi, bet reikėjo parašyti istorijos kontrolinį, todėl ėjau. Visą dieną kenčiau baisų skausmą.
Trečiadienio rytą su mama vykome į polikliniką pas savo šeimos gydytoją Ireną Tamulionienę prašyti siuntimo pas neurologą. Raišuodama įėjau į kabinetą, papasakojau gydytojai, kas buvo, mama parodė išrašus iš Priėmimo–skubios pagalbos skyriaus.
Gydytoja apstulbusi paklausė, ar buvau pas chirurgą. Atsakiau, kad taip, net du kartus: antradienį ir pirmadienį. Ji mums pasakė, kad mano paciento kortelėje nėra nė vieno įrašo, kad aš buvau pas gydytoją V.Maciulevičių. Tik išrašas, kurį ką tik jai parodėme (pirmadienį išrašas iš Priėmimo–skubios pagalbos skyriaus buvo parodytas ir chirurgui).
Susidarė toks vaizdas, lyg aš pati savavališkai nusiėmiau gipso longetę. Gydytoja mums pasakė, jog be chirurgo įrašo, kokia mano kojos būklė buvo po gipso longetės nuėmimo, ji negali niekur kitur siųsti, todėl pirmiausia turime vėl eiti pas chirurgą. Man išrašė siuntimą į ligoninę, nuvažiavę užsiregistravome tik kitai dienai (t. y. gruodžio 14-ajai, ketvirtadieniui).
Nuėjome ketvirtadienį į ligoninę, pas chirurgę Marytę Balkelienę. Ten mane normaliai apžiūrėjo ir nusiuntė pas neurologę, kuri vėl apžiūrėjo ir paskyrė gydymą.
Jei gerbiamas chirurgas V.Maciulevičius būtų įrašęs į mano paciento kortelę, kad buvau pas jį apsilankiusi, ir būtų aprašęs mano kojos būklę po gydymo, mano šeimos gydytoja iškart būtų galėjusi mane siųsti pas neurologą ir reikiamo gydytojo kabinetą tikriausiai būčiau pasiekusi dar tą patį trečiadienį.