ajc Rinkimai. Neeilinis sekmadienis
Ne toks ir eilinis sekmadienis buvo toji 2019 metų kovo 3 diena dešimčiai į Alytaus miesto mero postą kandidatuojančių asmenų. Drįsčiau teigti, ir daugumai balsuojančių, politiškai aktyvių alytiškių. Vis dėlto mano sekmadienis prabėgo diskutuojant Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursuose, šeimoje, už ką balsuočiau aš, ką palaikau ir ką galbūt norėčiau matyti vietos valdžios postuose. Besišnekučiuojant iškilo klausimas: na, o kas nuodėmingo atsitiktų, jei pati tą dieną būčiau žengusi į savo rinkimų apylinkę ir gražiai, atsakingai pažymėjusi tą kandidatą, partiją ar judėjimą, kurie, manau, galėtų tenkinti ne tik pilnamečių, bet ir mano bendraamžių miestiečių poreikius.
„Mažoji pilnametystė“
Man šešiolika metų, esu Lietuvos pilietė. Šiais metais baigiu pagrindinio mokymo kursą, turiu teisę pasirinkti tolesnį savo kelią – profesinės mokyklos programos siūlomas nuorodas arba tęsti išplėstinį valstybinį mokyklos kursą.
Kiek seniau būčiau gavusi asmeninį pasą, kurį turėdama galėčiau keliauti ir būčiau kitaip vertinama visuomenės dalis.
Tokie žingsniai, manau, ir suformavo mūsų, jaunuolių, mėgstamą sąvoką šešiolikai metų įvardyti – „mažoji pilnametystė“. Kai dar nesi visavertis suaugęs, tačiau nepaneigiamas yra ir faktas, jog esi matomas kaip mąstantis, brandus naujosios kartos atstovas. Tad kodėl gi nesuteikus mums galimybės tobulėti ne tik individualiai, bet ir kaip nauja šalis, vieną dieną susidarysianti iš ateities valdininkų, menininkų, švietėjų…
Tiesa, jaunimas šią temą lukštena ne pirmus metus: aktyviai apie tai šneka mokinių savivaldos, debatuoja politikai. Ypač didelio susidomėjo tokia santvarka turėjusi Jungtinė Karalystė, kurioje tam tikros Škotijos apygardos leidžia jaunimui nuo šešiolikos metų dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Taip pačiai ši sistema veikia Vokietijoje bei Estijoje, išskyrus šalies rinkimus ir įvairius referendumus, kuomet reikalaujama „tikrosios“ pilnametystės – 18 metų.
Absoliuti balsavimo laisvė šešiolikmečiams ir septyniolikmečiams teikiama Austrijoje, kurioje įstatymas galioja daugiau nei 10 metų, vedusiems ar ištekėjusioms vengrėms ir vengrams suteikiama teisė balsuoti ir esant šešiolikos. O Maltoje, kuri yra antroji Europos Sąjungos šalis, sumažinusi balsuotojų amžių, tai įvyko praėjusių metų kovą.
Už Europos ribų tokia teisė galioja: Argentinoje, Brazilijoje, Kuboje, Ekvadore, Nikaragvoje ir t. t. Įdomus faktas tas, jog šiose šalyse šešiolikmečiai ir septyniolikmečiai gali pasirinkti – balsuoti ar ne. Tačiau žmonės tarp 18 ir 70 metų privalo dalyvauti valstybės valdyme.
Kas yra branda ir kada ji pasibeldžia?
Iš kitos pusės, sekant Lietuvos Seimo žingsnius prie didėjančių amžiaus reikalavimų įsigyti tam tikrų psichoaktyviųjų medžiagų, įdarbinimo reikalavimus, mūsų švietimo sistemą, savo „teisine valtele“ imtume plaukti prieš srovę, taip prasilenkdami su apibrėžta aiškia sąvoka: kas yra branda ir kurią dieną ji pasibeldžia į duris?
Atsižvelgiant, jog Lietuvos mokyklos baigimo amžius 1–3 metais atsilikęs nuo Vakarų rodiklių, o alkoholio ar energinių gėrimų įsigijimo amžius – net 5.
Galbūt šešiolika metų galėtų lengvai išgąsdinti dorą ir sąžiningą brandžiąją kartą ir, kaip liaudiškai sakoma, netgi jai „pakišti kiaulę“?
Iš savo patirties žinau, jog būdami šešiolikos–septyniolikos abejojame ir blaškomės į visas puses. Labai savęs gailimės ir taip pačiai klystame. Na, o ką dar kalbėti apie kokius nors interesus ar skirtingą žinių bagažą, intelektą.
Normalu, kad tokiems maksimalistams paaugliams atrodys patraukli idėja dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už tą „gerą dėdę ar tetą“, kuris vakar planavo Alytuje „Akropolį“ pastatyti arba dar kokią tūkstantinę stipendiją kas antram moksleiviui įsteigti.
Žinoma, hiperbolizuoju, tačiau mano mintis – leidus balsuoti naujajai kartai nebūtų išvengta neapmąstytų pasirinkimų. O kur dar ir visos reklamos socialinėse medijose ir mokyklų skelbimo lentose, kurios padvigubėtų, jei dar nepatrigubėtų.
Tokiu būdu bumerangas atsisuktų prieš jaunąją kartą. Ir šiandien keiksnoję klestinčias politines pensininkų manipuliacijas, patys galėtų labai greitai pakliūti į painius politikų spąstus – agitacijas, iš pažiūros, liberalias, jaunatviškas, tačiau galbūt ne tokias ir tikras ar naudingas visų Lietuvos piliečių labui.
Jaunimas, o ypač dar gyvenantieji su savo gimdytojais, jų išlaikomi, tokiu metu žengia pirmus žingsnius atsakomybės link. Tačiau tai, priimant naują įstatymą, pasireikštų dviem būdais: arba paauglys pasinaudos savo galva ir išdrįs prisiimti atsakomybę už savo balsavimo bilietą, arba darsyk dangstysis savo šauniu statusu, kad jam savarankiškai mąstyti dar nėra taip būtina. Našta dar nėra tokia sunki septyniolikmečiui, tad ir ant pečių tiek darbo nekrinta.
O kiek iš mūsų tokiame amžiuje neklausinėjome tėvų patarimo bei neįsisąmoninome savo dėstytojų požiūrio…
Lazda turi du galus
Lietuvių patarlė sako: „Lazda turi du galus.“ Tad naudos mažinant balsuojančiųjų amžių taip pat yra daugybė.
Vienas iš prieštaringų pavyzdžių yra šiandienos mokyklos aplinkoje esantys rinkimų plakatai, jų – pilna, netgi iš mokyklos televizorių mokiniams per pertraukas šypsosi linksmi Alytaus politiniai herojai. Bet kiek jaunimo jų veidus atpažįsta?
Vis dėlto pastangos bergždžios, nes, galiu galvą dėti, jog apie juos kalba bei apie politinį gyvenimą mieste savo nuomones išsako turbūt keletas dešimčių iš kasdien prasiaubiančio kelių tūkstančių mokinių sūkurio.
Panašioje situacijoje atsidūriau ir aš, kai manęs buvo paklausta, už ką būčiau balsavusi kovo trečiąją savivaldos rinkimuose. Atsakiau, jog, jei man būtų suteikta galimybė balsuoti, tai galbūt ir šią temą būčiau giliau „pakapsčiusi“, visai kitomis akimis pamačiusi. Turbūt ir daugelio mokinių nuomonė, idėja vienaip ar kitaip šiuo metu tokia pati: „Koks man skirtumas, jei vis tiek mano pasirinkimas bus vertas vėjo, galbūt aš ir galėčiau lemti savo artimųjų nuomones, tačiau nežinia, kiek tai pakeis paskutinį žodį.“
Klėja Ema Merčaitytė, Alytaus jaunimo balso atstovė, Alytaus miesto mokinių tarybos pirmininkė, apie šią temą šneka ir Lietuvos moksleivių sąjungos vardu: „Lietuvos moksleivių sąjungos bei Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos nuomone, reikėtų įteisinti balsavimą nuo 16 metų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos tarybų ir merų rinkimuose.“
Tai mergina pagrindžia minėdama didėjantį emigracijos skaičių ir dėl to praeityje kilusį šurmulį dėl jaunimo balsų mažėjimo. Klėjos nuomone, tam, kad aukštesnių klasių mokiniai turėtų teisę balsuoti, reikėtų jau bendrojo lavinimosi klasėse įdiegti kokybiško pilietinio švietimo paprotį. Leidus jaunesnio amžiaus pasireikšti vietos rinkimuose, jaunieji lietuviai įgustų dalyvauti šalies valdyme, o jaunimas turėtų teisę į savo galbūt kitokį rytojų.
Reikia atsisukti į save
Na, o ką mano kandidatai į Alytaus miesto merus, galbūt tarp savo rinkėjų ir jie norėtų matyti jaunąją miesto kartą?
Į merus kandidatuojantis Nerijus Cesiulis sako, jog nors tokia užduotis nelengva, kadangi tai naujas iššūkis pertvarkant Lietuvos Respublikos Konstituciją, pritaria nuomonei, kad toks sprendimas būtų naudingas ne tik mūsų šaliai, bet ir pačiam jaunimui.
Dalyvaujančių valstybės valdyme paauglių susidomėjimo ir politinio išprusimo lygis augtų. „Tokia galimybė pritrauktų žymiai daugiau jaunimo prie valstybės politikos, tai būtų naudinga ir pačiai jaunajai kartai: būtų suteikta teisė spręsti ir sau aktualias problemas“, – šnekėjo politikas.
Gediminas Daukšys, kitas kandidatas į merus, paklaustas minėjo, jog apie tai susimąstęs nebuvo.
„Rinkimai irgi yra darbas. Klausimas, ar jauni žmonės norėtų tokio rūpesčio“, – kalbą tokia mintimi pradėjo politikas G.Daukšys.
Jis taip pat minėjo sumažėjusį miesto gyventojų, ypač jaunų, jau konstituciškai galinčių balsuoti, skaičių. Tad likusi didžioji dalis jaunimo balsų yra gimnazistų abiturientų balsai. Tačiau leidus balsuoti nuo 16 metų, rinkėjų nuomonių pagausėjimas, G.Daukšio požiūriu, būtų naudingas bei įdomus.
Su šia tema susipažinusi didžioji dalis Vakarų šalių: JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Skandinavijos šalys, kur valstybė ir pats jaunimas yra demokratiški bei liberalūs, bando išspręsti šį klausimą intensyviai debatuodami. Priešingai nei Rytų, konservatyviose šalyse, Azijoje, kur balsavimo amžius gali siekti net trečiąjį žmogaus gyvenimo dešimtmetį.
Kiek bežiūrėtum į kitus, jų patirtį, tačiau reikia atsisukti į save. Mūsų dilema – mes patys: ar diskutuojame tiek, jog galėtume iš tikrųjų kažką įteisinti ir pakeisti. Ar sugebėtų mūsų šalis atrasti tą pilietinio pasitikėjimo viduriuką? Ar pasitikime jaunąja karta iš jos prigimties, ar norime jai suteikti ateitį ir pamatus, jog galėtų tapti sėkmingais rytojaus piliečiais?
Zitos Stankevičienės nuotr.
