Skaitykite Ievos Korevaitės, jaunųjų žurnalistų kursų narės, pastebėjimus

Kasvakariniai pasivaikščiojimai

Šuo. Štai kas priverčia mane iškišti nosį iš šiltų namų vėjuotą vakarą. Mieliau sėdėčiau namie, patogiai įsitaisiusi priešais televizorių, tačiau meilios akys bei įmantrus inkštimas neleidžia likti abejingai. Tad ir vaikštau susitraukusi, nekantraudama grįžti atgal.

Tačiau nėra taip liūdna. Stadiono stovėjimo aikštelėje visuomet susirenka gausoki jaunuolių būriai. Na, ne pati maloniausia kompanija, bet smagiau nei žingsniuoti vienai, apsuptai baugių medžių šešėlių.

Tiek kartų „pratrynus“ tuos kampus, net atpažįstu kelis jaunuolius. Aukštas tamsiaplaukis dažniausiai stovi atokiau, visad susirūpinęs ir uždaras. Blondinė mergina su draugėmis dažniausiai sėdi ant kurio nors iš suoliukų ir laukia, kol ją kas užkalbins. Šešianarė draugų grupelė šešėlyje, beskleidžianti garsų juoką bei, dažnokai, keiksmažodžius. Ore tvyrantis rūkalų kvapas. Ir aš, su ausinėmis, dažniausiai besiklausanti vienos iš daugybės pilnų meilės Sam Smith dainų, svarstydama bei kurdama savo „draugų“ likimus.

Neslėpsiu, praeiti pro juos būna baugoka, vis bijau, jog prisikabins, bet, laimei, nieko dar nenutiko. Atsimenu, vieną vakarą jaunuolių nebuvo. Taip tylu, ramu. Atrodė, kad net vilką kaukiantį iš vienumos galėjai išgirsti. Tad dabar, prieš eidama vedžioti šuns, vis pasižiūriu, ar būriuojasi pažįstamos figūros, ar nereikės šalti vienai.

Recommended Articles

Facebook