06 Rgp
2019

Skaitykite apie tai, kaip ji dvidešimt pirmojo gimtadienio proga nusprendė išpildyti vieną iš savo svajonių – šuolį parašiutu.

Pirmasis šuolis parašiutu: didybės pojūtis ir susiliejimas su gamta

Šuolis parašiutu. Turbūt daugelis norėtų bent kartą nepaklusti gravitacijos jėgai ir tapti paukščiu beribėse dangaus platybėse. Baimė, nuostaba, į kūną plūstantis adrenalinas, sunkiai apibūdinama euforija, susimaišiusi su laisvės ir pergalės jausmu – tai tik žiupsnelis to, ką patiria kiekvienas, pasiryžęs pasileisti į besrovę erdvę. Apie emocijas, baimes ir kitus pojūčius kalbamės su alytiške Ugne Balkute, kuri dvidešimt pirmojo gimtadienio proga nusprendė išpildyti vieną iš savo svajonių – šuolį parašiutu.

„Dažnai girdžiu žmones, kurie tiesiog nustumia savo svajones dėl netinkamo laiko, vietos ar, galų gale, oro. 20 metų tokia buvau ir aš. Tačiau vieną dieną pasakiau sau: gana teisintis! Ir štai, šiandien galiu džiaugtis, jog įrašiau šią svajonę į „negalvojau, jog išdrįsiu“ sąrašą“, – pasakoja mergina.

Urtė Barisevičiūtė

– Ugne, kaip Tau kilo mintis išmėginti šuolį parašiutu?

– Visiškai netikėtai. Vakarienės metu draugo brolis, kuris yra parašiutininkas, pasiūlė šuolį parašiutu kaip tam tikrą savęs išbandymą. Kadangi iki tol gyvenau tarsi kažkokiuose savo sukurtuose rėmuose ir gyvenime nebandžiau nieko naujo, pagalvojau, jog būtent šuolis parašiutu būtų ne tik puiki patirtis, bet ir priminimas sau, jog reikia džiaugtis gyvenimu.

– Šuolis parašiutu, sakyčiau, tikrai ekstremali patirtis. Ar prieš tai teko įveikti kokias nors baimes? Ar priešingai – jauteisi savimi pasitikinti?

– Žinoma, kad teko! Dvi didžiausios fobijos – vorai ir aukštis. Tačiau kai esi tarp žemės ir dangaus, smegenys nesuvokia, kaip aukštai yra kūnas, ir taip dingsta baimė. Be to, šokant iš lėktuvo fizinis diskomfortas (pavyzdžiui, negalėjimas įkvėpti oro) smegenims rūpi labiau negu tai, jog esi labai aukštai. Taip pat aš tikiu, jog kiekvieną baimę, blogą emociją ir mintis galima kontroliuoti, o būtent ekstremalios situacijos ir yra pats tinkamiausias momentas, kada galima išmokti tai daryti – nes žinai, kad kitaip nebus ir niekur pasitraukti negali. Todėl tenka kontroliuoti savo mintis. Po tokių patirčių kasdienės situacijos, kurios kažkada atrodė labai įtemptos bei gąsdinančios, pradeda atrodyti paprastesnės.

– Ar ekstremalumas, rizika, adrenalinas – svarbūs pojūčiai Tavo gyvenime?

– Taip, man jie beprotiškai svarbūs. Aš gyvenu dėl emocijų ir įvairiausių patirčių. Taigi visos rizikingos, ekstremalios situacijos, sukeliančios adrenalino pliūpsnį, privalo retkarčiais supurtyti rutinos sukurtą komfortą.

– Papasakok, kaip sekėsi emociškai pasiruošti pirmajam šuoliui?

– Manau, jog pasiruošimas vyko visą gyvenimą – kuo daugiau išgyvenau situacijų, kuriose sunku save kontroliuoti, tuo stipresnė tapau. O pirmasis šuolis buvo tiesiog naujas išbandymas, kuriame reikėjo pritaikyti praėjusias patirtis. Aišku, šis išbandymas buvo „aukštesnio lygio“ – gyva galėjau žemės ir nepasiekti. Draugas ramino, kad mirti šokant parašiutu būtų labai išskirtinis atvejis. Tuo metu pasijuokėm, tačiau sėdėdama lėktuve būtent šiuos žodžius sau ir kartojau.

– Kokios mintys užplūdo, kai sėdėjai lėktuve ir žinojai, kad netrukus teks iš jo iššokti?

– Vis kartojau sau, kad viskas bus gerai, išdrįsiu ir prisiminsiu šią patirtį visą gyvenimą. Be abejo, kartojau sau ir instruktoriaus žodžius – kur ir kada ištiesti rankas ar sulenkti kojas. Ironiška, bet būtent tai, ką labiausiai stengiausi prisiminti, pamiršau vos iššokusi – taip jau būna.

– Teko girdėti, kad dažnas iššokęs iš lėktuvo pirmiausia susimąsto, kas atsitiktų, jeigu parašiutas neišsiskleistų. Kokie buvo Tavo pirmieji pojūčiai?

– Kai tik iššokau, atsimenu, labiausiai norėjau įkvėpti oro, tačiau nepavyko. Tai buvo vienas baisesnių fizinių pojūčių. Dėl to, kad neišsiskleis parašiutas, visiškai nesijaudinau. Žinau, kad tokie atvejai itin reti, o ir šokau kartu su instruktoriumi. Kai tik išsiskleidė parašiutas, beprotiškai norėjau rėkti – čia turbūt įsimintiniausia mano emocija. Net instruktorius kelis kartus paklausė, ar man viskas gerai. Tuomet rėkimas man atrodė geriausias būdas pajusti didybę ir susiliejimą su gamta.

– Ar šuolio metu teko susidurti su kokiais nors nesklandumais?

– Žinoma. Tik iššokusi pamiršau sulenkti kojas ir išlenkti nugarą – laisvo kritimo metu kūnas turi būti lengvas, o ne sukaustytas. Vėliau, jau išskleidus parašiutą, sklandant ir sukinėjantis ore, jaučiau, kaip vidaus organai keičiasi vietomis ir, galima sakyti, maldavau, kad instruktorius per daug nesukiotų parašiuto. Nors ir žinojau, kad sukiojimasis yra būtinas tam, jog nenusileistume ant medžių ar asfalto. Apibendrinus – nors sunkumų ir buvo, tačiau svarbiausia, kad ant žemės nusileidome sėkmingai.

– Ar tai – ekstremaliausia, ką teko patirti?

– Šuolis  parašiutu tikrai yra ekstremaliausias dalykas, kurį išbandžiau. Nežinau, kiek šiais laikais ekstremalu eksperimentuoti su plaukų spalvomis ar auskarų vėrimu, tačiau vienos iš ekstremaliausių patirčių, iki šios, man buvo namų sąlygomis įvertas auskaras po lūpa ir raudonai dažyti plaukai.

– Ar ateityje planuoji šuolį parašiutu išmėginti darkart?

– Šios patirties daugiau nekartosiu, nes pirmasis šuolis parašiutu ir visi pojūčiai, kuriuos patiri pirmą kartą, yra patys įsimintiniausi.

Vidmantas Zubė: „Yra keletą kartų neišsiskleidęs pagrindinis parašiutas, bet net nežinau, ar tai galima pavadinti pavojinga situacija“

 Kauno parašiutininkų klubo instruktorius Vidmantas Zubė  šokinėti parašiutu pradėjo daugiau nei prieš 30 metų.

                      Kalbėdamas apie laisvo kritimo greitį vyras teigia, kad įprasta parašiutininko poza „ant pilvo“ per 12–13 sekundžių pasiekiamas apytiksliai 50 m/s (180 km/val.) greitis. Tada oro pasipriešinimo jėga susilygina su sunkio jėga ir greitis stabilizuojasi. Krintant žemyn galva pasiekiamas 80–100 m/s ir didesnis greitis.

Kritimo greitis priklauso ir nuo oro tankio. Dideliame aukštyje, kur oras išretėjęs, galima pasiekti ir žymiai didesnį kritimo greitį. Pavyzdžiui, pasaulio rekordininkas Felixas Baumgartneris, iššokęs iš 30 km aukščio, sugebėjo viršyti net garso greičio ribą.

Paklaustas, ar per visus 30 metų šokinėjimo parašiutu instruktorius yra susidūręs su pavojingomis situacijomis, V.Zubė pasakoja: „Yra keletą kartų neišsiskleidęs pagrindinis parašiutas, bet net nežinau, ar tai galima pavadinti pavojinga situacija. Tam yra atsarginis parašiutas, ir kiekvienas parašiutininkas gerai žino, kaip juo pasinaudoti. Kur kas pavojingesnės situacijos yra susidūrimai ore ar neatsargus elgesys leidžiantis.“

Šokdamas iš lėktuvo kaip instruktorius jis visada galvoja tik apie vieną – kaip padėti pradedančiajam sėkmingai įvykdyti nustatytą užduotį, stebėti jo klaidas, kad būtų galima šuolį aptarti nusileidus.

Anot V.Zubės, streso šokant parašiutu būna tik atliekant pirmuosius šuolius, vėliau jis po truputį mažėja. Na, o kai šuoliai jau skaičiuojami nebe vienetais, o tūkstančiais – stresas visai išnyksta.

„Manau, kovoti su stresu visai nereikia. Ypač, kai tai – pirmasis šuolis. Jo atlikti dažniausiai atvyksta norintieji patirti aštrių įspūdžių, todėl jiems būtent stresas ir yra reikalingas. Ne kartą teko išgirsti lyg ir nusivylimo gaidelę pirmą kartą parašiutu nusileidusiojo balse: „Tikėjausi, kad bus baisiau…“, – sako instruktorius.

Ugnė Balkutė po šuolio parašiutu.

Ugnė Balkutė prieš šuolį parašiutu Pociūnų aerodrome.

Instruktorius Vidmantas Zubė.

ajc

ajc@ajc.lt

Facebook