ajc Arnas Petravičius: paprasto žmogus sportiškas gyvenimas
Prieš du mėnesius, kai bėgikų mėgėjų grupės „Prasibėgam? Prasibėgam!“ įkūrėjas Povilas man pasiūlė pakalbinti kelis bėgikus, nenumaniau, kad Alytaus takais ir takeliais lakstantys žmonės gali būti tokie kuklūs. Bendraudama su kiekvienu pašnekovu akis į akį suprantu, jog kukliausiojo etiketę it bėgimo varžybų numerį teks klijuoti Arnui PETRAVIČIUI. Vyriškis nei skaičiuoja nubėgtus kilometrus, nei turi sukaupęs įspūdingą medalių kraitį, tačiau nuoširdžiai pataria kiekvienam planuojančiam bėgti svajonės link ir drąsiai link jos bėga pats.
- Trumpai papasakok apie save iš šiek tiek kitos, ne bėgiko, pusės, papasakok apie šeimą. Iš kur esi kilęs, ką veiki gyvenime?
- Esu paprastas žmogus, gyvenantis paprasto žmogaus gyvenimą. Gimiau ir augau Alytuje, mama dirba buhaltere, tėtis – inžinierius technologas, brolių ir seserų, deja, neturiu, savo šeimos sukurti dar nespėjau. Baigęs universitetą Kaune nedvejojau – grįžau gyventi į gimtąjį Alytų ir jau penkerius metus dirbu mašinų gamykloje „Astra“ inžinieriumi projektuotoju.
- Kaip Tavo gyvenime atsirado sportas? Kokios šakos artimiausios?
- Visą laiką sportas užėmė gan menką mano gyvenimo dalį, tačiau jau porą metų šią situaciją stengiuosi keisti. Vaikystėje buvo bandymų lankyti plaukimo treniruotes, žaisti stalo tenisą, bet noro ir valios trūkumas visus juos negailestingai nutraukdavo, išliko tik pomėgis važinėtis dviračiu. Aišku, kaip ir dauguma lietuvių, itin domiuosi krepšiniu, nuosekliai seku rungtynių rezultatus, bet idėja pačiam išbėgti į krepšinio aikštelę manęs nežavi.
- Kaip ir kodėl pradėjai bėgioti?
- Studijų laikais buvau sustambėjęs. Dažnam studentui taip būna – gyvenimas bendrabutyje, bemiegės naktys, nereguliarus maitinimasis, alkoholinių gėrimų vartojimas nuveda ne prie gero, o tik prie didesnio dydžio rūbų. Nebuvau tuo patenkintas, tačiau jokių svorio metimo priemonių nesiėmiau. Baigus studijas reikalai šiek tiek pasitaisė – miego ir valgymo režimas pagerėjo, alaus vengimas panaikino dalį antsvorio, bet kilogramai tirpo ne taip sparčiai, kaip norėjosi. Tuomet ėmiausi veiksmų: pradėjau reguliariai ir sąžiningai lankyti sporto klubą. Man visados patiko atlikti kardiopratimus, ypač bėgti ant bėgimo takelio.
Turbūt ir toliau būčiau bėgiojęs tik apšilimui, tačiau vasarą sporto klubas „pasiėmė atostogų“. Buvo puikus oras, karšta vasara, nenorėjau priverstinės tinginiavimo pertraukos – vieną vakarą nusprendžiau pabandyti realų bėgimą lauke, sužinoti, kas gi tai per dalykas. Pabandžiau, patiko, bėgu toliau.
- Nuo kokių atstumų pradėjai? Iš kur sėmeisi motyvacijos toliau bėgioti?
- Sporto klube ant bėgimo takelio bėgdavau dvidešimt minučių, maždaug tris kilometrus, palaipsniui tempą didinau. Pats pirmas mano bėgimas lauke įvyko be galo karštą vasaros pavakarę, bėgau vienas. Atvažiavau iki Tūkstantmečio tilto, užsidėjau ausines, kuriose garsiai grojo mano mėgstama muzika, bėgau devynis kilometrus – iki Dainų slėnio ir atgal. Pirmas blynas prisvilo – iki savo mašinos parbėgau pervargęs ir šlaputėlis nuo prakaito. Tuomet nežinojau, koks yra mano tempas, bėgdamas pirmus kilometrus persistengiau, bėgau per greit, tad pritrūkau oro ir gavau „pompą“, vis turėjau sustoti atsikvėpti. Labai sunkiai, tačiau finišą pasiekiau, atbėgus širdyje buvo neapsakomai gera, likau patenkintas savimi, jog tai išbandžiau.
Prisiversti toliau bėgti nereikėjo – man bėgimas patiko todėl, kad galiu klausytis mėgstamos muzikos, likti vienas su savo mintimis ir tiesiog bėgti. Kadangi dirbu protinį darbą, bėgimas puikiai išvalo galvą nuo nereikalingų minčių.
Kitas bėgimo etapas buvo „Prasibėgam“ grupės atradimas feisbuke. Tuo metu grupėje buvo štilis, bėgimai vykdavo retai. Vieną vakarą, kai jau buvau susitaikęs su mintimi, jog bėgsiu vienas, grupėje pamačiau jos įkūrėjo Povilo Tamulyno kvietimą bėgti kartu. Sumaniau prisidėti, ir tąkart bėgome dviese – aš ir Povilas. (Juokiasi.) Nesvarbu, kad tik dviese, tačiau bėgdami šauniai pasišnekučiavome, Povilas parodė man dar nematytą bėgimo maršrutą.
Nuo tada ėmiau atidžiau stebėti šią grupę, vis dažniau jungiausi prie bėgimų, kurių metu susipažinau su daugybe puikių žmonių: Vaiva Janoniene, Gintaru Rasymu, Aukse Baciuškaite, Šarūnu Klėgeriu, Gediminu Jotka ir galybe kitų! Grupės progresas neįtikėtinas – prieš metus bėgdavome dviese ar keturiese, dabar dešimties ir daugiau žmonių bėgimas yra įprastas.
- Ar kada teko skaičiuoti visus nubėgtus kilometrus? Kokiomis technologijomis fiksuoji savo bėgimo rezultatus?
- Visų nubėgtų kilometrų, deja, nesuskaičiuosiu – pradžioje bėgimų atstumo net nefiksuodavau, vėliau pradėjau naudoti specialias programėles telefone. Ilgą laiką mėčiausi nuo vienos programėles prie kitos, nubėgtų kilometrų nuoseklaus skaičiavimo nebeliko. Bėgdamas nemėgstu su savimi turėti telefono, jis tiesiog balastas, tad įsigijau bėgiko laikrodį su širdies ritmo matavimo diržu. Dabar turiu labai geras bėgimo statistikos fiksavimo galimybes, neįsivaizduoju bėgimo be savo laikrodžio.
- Kaip dažnai sportuoji?
- Pastaruoju metu kiek vengiu šio klausimo, mat jaučiuosi per ilgai užmigęs žiemos miegu. Dabar dažniausiai sportuoju tik du kartus per savaitę. Šiuo metu gan retai apsilankau sporto klube, bet esu užsibrėžęs tikslą sportuoti aktyviau, tris, o gal net keturis kartus per savaitę, klube derindamas bėgimą su sporto sale. Savaitgaliais dažniausiai nesportuoju, juos skiriu laikui su savo mergina. Linkėjimai, Rūta!
- Kaip spėji suderinti darbus ir sportą? Kaip atrodo įprastinė Tavo diena?
- Suderinti darbus ir sportą man nėra sunku. Dieną dirbu, o vakarą skiriu laisvalaikiui. Svarbiausia, kad tą dieną, kai žadu sportuoti, galėčiau po darbų bent trumpam pailsėti ir, žinoma, pavalgyti. Bėgimui dažniausiai trukdo blogas oras ir pernelyg anksti nusileidžianti saulė. Nemėgstu bėgioti visiškose sutemose vienas, bet atradus „Prasibėgam? Prasibėgam!“ grupę bėgti bet kuriuo paros metu labai smagu.
- Kokiose bėgimo varžybose esi dalyvavęs?
- Mano bėgimo varžybų kraitis kol kas kuklus – bėgau pusmaratonį „Alytaus tiltai 2016“, 20 kilometrų „Tarzanijos“ bėgimą „Lietuvos trail“ bėgimo taurės X etape bei Alytaus bėgime „Kovai su vėžiu palaikyti“.
- Gal turi mėgstamiausią bėgimo maršrutą?
- Mano mėgstamiausias maršrutas yra grupės narių vadinamasis „Indėnų takas“ – tai bėgimas mišku tamsoje su prožektoriais, bėgti ten visuomet be galo linksma. Bėgdamas vienas savo maršrutą dėlioju taip, kad apibėgčiau Didžiąją Dailidę, ten bėgti man niekada nepabos.
- Ką valgo bėgikai, sportininkai? Ar pradedant sportuoti teko atsisakyti tam tikrų patiekalų, maisto produktų, laikytis dietos?
- Nelaikau savęs nei bėgiku, nei sportininku, esu paprastas žmogus, tad ir mano maisto racionas nėra išskirtinis. Nenorėdamas sportuoti tuščiai ir prarasti to, ką fiziškai atkovojau pradėjęs aktyviau gyventi, stengiuosi nevalgyti vėlai vakare, užkandžiauti po 20 valandos, alaus išgeriu tik per šventes. Labai mėgstu kavą, arbatą, tačiau dabar geriu be cukraus.
- Sportui tinkama apranga itin svarbi. Pasidalyk įžvalgomis apie bėgimo aprangą ir sportinius batelius.
- Sporto apranga yra lyg pinigai – niekad nebūna gana. (Juokiasi.) Norint patogiai bėgioti be pertraukų ištisus metus, reikia sukaupti nemažą specialių rūbų spintą: žiemai būtinos apatinės termokelnės, viršutinė dalis, specialios plonos, gerai plaštaką aptempiančios pirštinės, kepurės, galbūt ir kaklo mova. Svarbiausia išmokti gerai sluoksniuoti drabužius, tai būtina visiems metų laikams. Tiek perkaitimas, tiek sušalimas bėgant yra ne tik didelis nepatogumas, suprastėję rezultatai, bet ir tiesus kelias į ligos patalą. Nereikia dėl smulkių techninių detalių atimti iš savęs malonumo bėgti! Itin svarbu, kad drabužiai kvėpuotų. Prieš bėgimą nereikia jaustis šiltai, puiku, kai būna šiek tiek vėsoka, nes sušylame pradėję bėgioti, dėl to vėliau neperkaistame, o galime jaustis komfortiškai.
Batams reikia skirti ypač daug dėmesio – juk bėgame būtent kojomis. Norintiesiems bėgti įvairiapusiškiau ir patogiau, manau, pravartu turėti bent dvi bėgimo batelių poras, kurių viena – drėgmės nepraleidžiantys trail batai su dantytu, gilesniu protektoriumi. Kai tenka bėgti neasfaltuotomis dangomis, miško takeliais bei žiemą, esant sniegui, ledui, renkuosi būtent juos. Žinoma, jie patogumu neprilygsta paprastiems bėgimo bateliams, tačiau jų galimybės tai atperka. Renkantis batelius reikia vadovautis protu, internete apstu melagingos informacijos ir nevykusių atsiliepimų. Geriausia matuotis, žiūrėti, kaip jaučiasi pėda, ar bateliai nespaudžia, nesmunka, – tikrai nepirkčiau batelių internetu. Svarbiausia išsirinkti patogią avalynę, o ne sukti galvą, kurie bėgimo bateliai geriau derės prie sportinio garderobo arba atkreips daugiau žvilgsnių. Sutaupyta viena ar kelios dešimtys eurų menkai guos, tačiau netaupant po kiekvieno bėgimo skaudės pėdas, stuburą. Jeigu jau įsigijote netinkamus batelius – parduokite juos arba naudokite laisvalaikiui, nekankinkite savęs ir savo pėdų.
- Ką patartum pradedantiesiems bėgikams?
- Linkiu geležinės kantrybės ir nusiteikimo, kad „jūs sugebėsite, jūs galite“. Kaip ir bet kokiame sporte, įgūdžiai, ištvermė, patirtis ir greitis ateis ne iš karto. Jeigu nenubėgate daug, nesugebate išlaikyti stabilaus tempo, nenusivilkite – viskas ateis su laiku, žinoma, jeigu nenuleisite rankų ir nenumesite bėgimo batelių į kampą. Pradėjus bėgioti svarbu išlaikyti pastovumą, reikia pastangų bėgti reguliariai – visos ilgesnės pauzės išmuša iš ritmo ir susigrąžinti turėtą ištvermę bei greitį prireikia laiko.
Rekomenduoju dalyvauti bėgimo varžybose. Nereikia įsivaizduoti, jog kiekvienas bėgantis žmogus yra sportininkas: vieni siekia rezultato, kiti bėga savo malonumui. Taip ir bėgime – vieni žmonės siekia aukštesnės vietos, greitesnio laiko, kiti meta iššūkį sau. Varžybų atmosfera, adrenalinas suteikia milžinišką energijos bei gerų emocijų užtaisą, o pats bėgimas įgauna dar daugiau spalvų!
Tiems, kuriems galbūt sunku prisiversti bėgti vienumoje, sakau – nieko nelaukite ir junkitės prie „Prasibėgam? Prasibėgam!“ grupės feisbuke. Garantuoju, ten tikrai pavyks rasti bėgimo partnerių, jūsų pasiūlymu bėgti galbūt susidomės kiti, o gal patys rasite tinkamą ir patinkantį kvietimą prasibėgti. Bėgimui neabejingi grupės bendraminčiai pasiryžę visada padėti, patarti, kojoms pinantis pastumti pirmyn.
Kotryna Grušauskaitė
