Menu

Laiškas jaunųjų žurnalistų kursų mokytojai

Kai šeštoje klasėje mamai pasakiau, kad noriu tapti žurnaliste, ji juokėsi ir sakė, kad tai graži svajonė. Tačiau man, vienkiemio mergaitei, sunkiai pasiekiama. O šiandien aš jau ieškau bendrabučio tikro studentiško gyvenimo pradžiai ir ruošiuosi sudaryti sutartį su Vilniaus universitetu, kuriame nuo rudens mokysiuosi žurnalistikos amato. Šiandien aš šypsausi ir dėkoju mamai, kad jos žodžiai privertė mane dar stipriau ir ryžtingiau siekti savo svajonės.

Kai pradėjau iš tikrųjų rašyti, man buvo 13 ar 14. Tada itin domėjausi mada, troškau tiesos pasaulyje, tyrinėjau aplinkos reiškinius, ieškojau įkvėpimo gamtoje ir viską bandžiau užrašyti bei paskleisti internetinėje erdvėje, savo tinklarašytyje. Pirmieji bandymai buvo tokie juokingi… Vėliau supratau, jog mano širdžiai artimo meninio rašymo, trumpų esė neužtenka, kad tapčiau žurnaliste. Tai veikiau kelias rašytojos karjeros link. Žinojau, kad privalau rasti vietą, erdvę, terpę ir žmogų, kuris vestų mane tinkama linkme ir supažindintų su žiniasklaidos pasauliu. Taip 2015 metų balandį atradau Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursus ir sutikau Mokytoją iš didžiosios raidės – Rūtą Jasionienę.

Tai buvo ne paprasti akademiniai ar profesiniai kursai. Tos sekmadienio popietės, pusantrų metų praleistos su kitais jaunaisiais žurnalistais ir nuostabia vadove, buvo kur kas daugiau. Jaučiausi sava, laisva, galėjau lengvai bendrauti su kitais, išreikšti savo nuomonę ir klausyti teorinės medžiagos bei pamokymų gurkšnodama juodąją arbatą.

Per tuos pusantrų metų sužinojau daugiau, nei tikėjausi, o geriausia buvo tai, kad galėjau rašyti į tikrą laikraštį! Turbūt niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai pirmą kartą į rankas paėmiau spausdintą „Alytaus naujienų“ numerį, kuriame radau pirmąją savo publikaciją apie paauglių knygų skaitymą. Apėmęs džiaugsmas ir darbo rezultatai tik dar labiau patvirtino, jog ne veltui renkuosi žurnalisto profesiją.

Iš kursų išsinešu tik geriausius prisiminimus ir apie žmogų, kuris tą neilgą laiko tarpą man patardavo visais profesiniais ir gyvenimo klausimais, mokydavo ir liepdavo visas „neįstosiu“ abejones vyti šalin. Rūta Jasionienė nuo pirmosios susitikimo dienos buvo ir bus šiltas, nuostabus, protingas, rūpestingas ir jaunatviškos sielos žmogus, kuris mano širdyje užima ypatingą vietą. Jeigu būtų daugiau tokių pedagogų, atsidavusių savo darbui ir mokiniams, Lietuvos švietimo sistema pažengtų į priekį. Mokinius labai lengva paveikti, todėl jiems reikia tinkamų vedlių, tinkamų lyderių ir idealų, padėsiančių įsitvirtinti būsimame gyvenimo etape ir paliekančių tik šilčiausius atsiminimus, globėjiškų, supratingų ir teisingų. O Rūta tuos pusantrų metų man ir buvo tokio pedagogo pavyzdys. Dėkoju jai dar ir už tai, kad atsakydavo į mano laiškus vidury nakties, kad padėdavo išsirinkti publikacijų temas, kad pasidalindavo patarimais, pastebėdavo klaidas ir mokydavo jų nedaryti. Ačiū, ačiū, ačiū.

Dabar aš jau pakeliui į universitetą, naują miestą, naują gyvenimą su naujais žmonėmis, naujomis akimirkomis. Bet aš nepamiršiu ir praeities, nepamiršiu, iš kur atėjau ir ką man suteikė įvairios patirtys, įvairūs žmonės ir jaunųjų žurnalistų kursai. Bet kuriam rašančiam Alytaus paaugliui tai geriausia vieta ugdyti savo gebėjimus ir jaustis savimi. Nes tik darydami tai, ką mylime, mes galime pasakyti sau, kad iš tikrųjų gyvename ir siekiame aukščiausių tikslų.             

 

  1. S. Ir aš prižadu čia sugrįžti su naminiu pyragu ir pasakojimais apie Vilnių. Mokytoja, laukite!

 

Rūta Giniūnaitė

 2016 m. liepa

Kategorijos:   Naujienos

Facebook